Žalių ąžuolo lapų mulčiavimo asortimente apskritai nebūna, nes... Na, tiesiog nebūna. Jie tuo metu būna ant medžio. Net nukirtus ąžuolą žaliuojantį, tai lapų nepririnksi tiek, kiek reikia mulčiavimui. Todėl, manau, kad čia klaida kokia įsivėlė ir ten buvo rašoma ne apie žalius lapus, o apie rudenį nukritusius ąžuolo lapus. Ąžuolo lapai turi taninų, kurie stabdo kitų augalų augimą. Todėl su ąžuolo lapais reikėtų būti atsargiems. Gerai, kad jie pamaišyti su liepų lapais. Gerai, jei pastovėję du metus ne pastogėje ir pasikompostavę truputį. Tas gerina situaciją, bet vis tiek su jais reikia atsargiau.
Pažiūrėję į gamtą matome, kad lapus gamta deda po medeliais, o šienu mulčiuoja pievų augalus (atitikmuo - daržovės). Taip turėtume daryti ir mes. Taip pat būtų gerai, kad tarpulysviuose augtų žolė. Bet galima daryti ir ne pagal gamtą. Lietuviškai yra išleista Kurdiumovo knyga "Santarvė vietoje kovos". Ten vienas skyrelis yra skirtas Olego Telepovo daržams aprašyti. Tai jis neaugina žolės tarplysviuose. Tarplysviai pas jį tradiciniai - pėdos pločio, o lysvės pakeltos per sprindį. Į tarplysvius jis deda bet kokią organiką. Tai jeigu norite pagal tokią sistemą ūkininkauti, tai galite dėti į tarplysvį viską ko širdis geidžia. Pirmiau reikėtų dėti lapus, nes jie linkę skraidyti vėjui papūtus. Be to, lapų viršutinis sluoksnis linkęs nusausėti. Todėl patogiau būtų juos prispausti šienu. Mėšlo nereikia dėti. Bet jei labai norite, tai dėkite jį ant žemės, tada lapus, o tada šieną. Nežinau kaip ten pas jus tas mėšlas atrodo - į žemę panašus ar dar smirdi? Šiaip ar taip, į tokius O. Telepovo tarplysvius visi mėšlai tiks. Ir pridengti mėšlą lapais ir šienu, kad nesmirdėtų. Jei lapus dėti po mėšlu, tai neprieis iki jų oras, o oras labai gerai. Tad vienintelė seka - mėšlas, lapai, šienas. Galima būtų maišyti, bet tai yra sunku ir geriau nebūtų.
|