Buvau prie Rokiškio nuvažiavęs. Ten yra didelis ąžuolas. Kokių 300 metų senumo. O senelis sako: "aš jį pasodinau". Aš jam sakau, kad netikiu. O pasirodo tikrai jis sodino. Bet medelį tręšdavo. Iškasdavo griovį aplink šaknis ir pildavo Zuperio. Ir dar kalio. Pagooglinau, tai zuperis yra superfosfatas.
Pagalvojau, kad tikrai tiesa. Gerai patręšti medeliai duoda tris kartus didesnius prieaugius. Todėl šis šimto metų ąžuoliukas, gerai tręštas atrodo kaip trijų šimtų metų senumo.
Nebūčiau patikėjęs, jei nebūčiau matęs kaip medeliai pievoje skursta ir duoda mažiukus prieaugius, o pamulčiavus ar suteikus geras salygas duoda trigubai didesnius ūglius. Kai žiūri vienų metų perspektyvoje, tai nieko tokio ar ten trisdešimt centimetrų paaugo ar devyniasdešimt. Bet trijų metų perspektyvoje, kai vienas medelis paauga metrą, o kitas tris metrus, tai jau įspūdį daro. O čia beveik šimtas metų ąžuolui, tai tikrai daug padirbėjo. Ir reiškia galima ir didelį medį gerai užmulčiuoti ir įtakoti.
Nebūtinai trąšas pilti ar mulčiuoti. Galima ir kitaip suteikti reikiamas medžiui sąlygas. Turiu vieną obelį, kuri pralenkė visas kitas nors yra jaunesnė. Ji auga gauromečiuose, jai nė mulčio nereikia, gauromečiai panaikina velėną ir padaro, kad nepūstų vėjas į kamieną, aplinkui nėra medžių, tai visa šviesa obeliai. Sąlygos kaip miško progumoje, todėl gerai ir auga.
Šiaip nieko čia įspūdingo ir viskas paaiškinama, bet žmogus per savo gyvenimą nesusimąstai, kad galima per savo gyvenimą išauginti ąžuolą, kurį dviese vos apglėbia. Ir dabar visokios mintys apie sąlygų savo medeliams pagerinimą kyla.
|