Dalykai kurie lemia hibridizacijos sėkmę:
1. Sėjinuke išryškėja tik tos tėvo, motinos ar kitų protėvių genetinės savybės, kurias išryškino aplinka (oro ir dirvožemio temperatūra, vyraujantys vėjai, atmosferos prisotinimo elektra lygis, apšvietimo laipsnis, dirvožemio sudėtis ir drėgmės kiekis ir t.t.) 2. Kuo toliau nutolę vienas nuo kito kryžminami augalai, tuo lengviau pritaps gautas hibridas prie aplinkos sąlygų. T.y. jei vieną augalą imsime iš rytų, kitą toli iš vakarų, tai jų sukryžmintas sėjinukas lengviau prisitaikys. Taip pat su pietų ir šiaurės atveju. 3. Neskiepyti augalai sukryžminti duos didesnį procentą gerų veislių sėjinukų, nei skiepyti. Čia išryškėja savų šaknų funkcija perduodant genetiką. 4. Amžius ir stiprybė taip pat įtakoja gerų genų perdavimą. Jauni arba nejauni, bet stiprūs tėvai lengvai perduos savo savybes, o jei žiedadulkes imsime iš seno arba jauno, bet žiemos ar sausros nuskurdinto medelio, tai jis perduoti savo genetiką turės mažiau šansų. Rezultatas priklauso ir nuo kurios motininio medžio vietos imsim vaisius ir sėklas. Jei imsime nuo vertikalių šakų esančių arčiau kamieno, tai hibride gausime labiau išreikštą moterišką genetiką, o jei imsime obuolius nuo horizontalių šakų iš medžio periferijos (toliau nuo kamieno), tai vyraus vyriškoji genetika. Taip pat moteriškų genų bus daugiau, jei imsime sėklas iš apšviestos medžio pietinės pusės ir atvirkščiai, jei iš užtamsiotos šiaurinės, tada moteriška genetika ne taip ryški bus hibride. 5. Kryžminant mūsų vietines veisles su minkštesnio klimato, pietinėmis veislėmis arba tiesiog sėjant pietines veisles, jokiu būdu negalima naudoti trąšų ar sėti į derlingą žemę. Tokiu atveju, sėjinuke išryškės tik pietiniai bruožai ir jis bus neprisitaikęs prie mūsų klimato. Sėti reikia į skurdžią žemę ir neduoti jokių trąšų. Grūdinti augaliuką ir skatinti jame šiaurinius genus. Tręšti ar kitaip gerinti žemę galima tik sulaukus augalo žydėjimo laiko. 6. Negalima sėjimui imti sėklų iš didelių vaisių. Dideliuose vaisiuose sėklos ne pilnai išsivystę ir hibridas iš tokių sėklų duos mulkius vaisius. Pavyzdžiui, sėjinukai gauti iš 600 gr obuolio sėklyčių vedė obuolius vos dešimties gramų, o gauti iš to paties medžio 300 gr, obuolio sėklų, duodavo 150 gramų obuolius. 7. Kryžminant gerus hibridus su naujais hibridais gaunami geri rezultatai (nors nauji hibridai neturi stiprios jėgos perduoti gerų savo genų), jau vien dėl to geri rezultatai, kad moteriškoje hibridų linijoje mažai yra neigiamų savybių. 8. Kryžminant pietinius augalus ne visada galima kliautis jų gimtųjų kraštų klimato atšiaurumu, reikia žiūrėti į jų tėvynės dirvožemio savybes ir vegetacijos periodo trukmę. Pavyzdžiui, jei kalnuose augantis abrikosas (Prunus sibirica) atlaiko gimtinėje -56 pagal Celsijų, tai kitur gali apšalti prie -31. 9. Kryžminant augalus tiksliai nuspėti kas iš jų gausis neįmanoma. Net kryžminant pastovias švarias veisles kartais išlenda senųjų protėvių genetika (atavizmas). 10. Aplinkos veiksnių visų neįmanoma žinoti. Pateikiama tik keletas: a) aplinkos veiksnių įtaka tokia didelė, jog daugumoje atvejų pralenkia genetikos įtaką. b) šilti orai, švelnus pavasaris paryškins pietinio protėvio genus, o jei pavasaris bjaurus, atšiaurus, lietingas ir apsiniaukęs, vasara šalta, tada sėjinuke išlys daugiau šiaurinio protėvio genų. c) debesuotumas su krituliais, šalti šiauriniai vėjai ir sausi pietiniai vėjai, vėlyvos šalnos trukdys hibridizacijos sėkmei. d) neigiamą reikšmę turi ir sunkios, drėgmei nelaidžios dirvos. e) atviros vietos neapsaugotos nuo stiprių vėjų, oro masių judėjimo netinka hibridų sėjinukų auginimui.
Šaltinis: Итоги шестидесятилетних работ. И.В.Мичурин
|