Gamtinė žemdirbystė

Dalinamės patirtimi apie gamtai draugiškus ūkininkavimo būdus
Dabar yra Sek Rgs 15, 2019 7:33 pm

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]




Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 4 pranešimai(ų) ] 
Autorius Žinutė
 Pranešimo tema: I. V. Mičiurinas
StandartinėParašytas: Šeš Vas 09, 2013 10:23 pm 
Atsijungęs

Užsiregistravo: Ant Bir 12, 2012 6:42 pm
Pranešimai: 3280
Miestas: Ukmergės raj.
Skiepijimas nėra natūralus procesas ir jis neturėtų būti priskiriamas prie gamtinės žemdirbystės, tačiau Mičiurinas rašė ne tik apie skiepijimą. Jis labiausiai vertino sėjinukus ir paprastąjį atrankos (selekcijos) metodą. To galima pasimokyti sodininkams iš profesionalo.

Rusiškai:
Knygos: "Итоги шестидесятилетних работ. И.В.Мичурин":
http://poselenie.ucoz.ru/load/0-0-1-331-20
lius djvu skaitytuvas: http://mauglee.kitox.com/files/WinDjView-0.3.5.exe


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema: Re: I. V. Mičiurinas
StandartinėParašytas: Pen Kov 29, 2013 6:00 pm 
Atsijungęs

Užsiregistravo: Ant Bir 12, 2012 6:42 pm
Pranešimai: 3280
Miestas: Ukmergės raj.
Mičiūrinas pastebėjo, kad aklimatizuoti pietinių veislių skiepyjimo arba sodinukų pernešimo į šaltesnį klimatą būdais nepavyks ir ėmė kryžminti augalus dirbtinio apdulkinimo būdu ir sėti juos iš sėklų ir kryptingai pratinti prisitaikyti prie naujų sąlygų.

Vėliau augino sodinukus gerame juodžemyje ir pastebėjo, kad geroje žemėje auginant išlieka daug pietietiškų bruožų. Tada padarė išvadą, kad nuo mažens sodinukus reikia grūdinti ir auginti nederlingoje dirvoje. Nederlingoje dirvoje sodinukai lengviau išmoksta prisitaikyti prie vietos sąlygų ir perduoti savo išmoktą būdą savo palikuonims.

Mičiurinas vienas pirmųjų pasipriešino galiojusiai Mendelio-Vaismano ideologijai ir pareiškė, jog įgytas bruožas yra paveldimas. Tai reiškia, kad auginant augalus ar gyvūnus ir juos pripratinus prie tam tikrų sąlygų, šie savo išmoktus dalykus perduos savo palikuonims.

Naujos vaismedžių ir vaiskrūmių veislės sėjant išvedamos trim būdais:

1. Paprasta sėjinukų atranka. Tiesiog sėjate geriausių vietinių jau aklimatizuotų veislių sėklas ir iš tūkstančių bandymų kartais gaunate labai gerą šalčiams ir ligoms atsparią veislę. Galima pačiam sėti, galima vaikščioti po gamtą ir ragauti visus atsitiktinai pasisėjusius medelių vaisius ir atrasti naują veislę ar formą. Šiuo būdu išvedant galima kliautis tik atsitiktinumais ir naujoji veislė ar forma tik nežymiai skirsis nuo jau esamų vietinių veislių. O sėjant geriausias atvežtines veisles dažniausiai gausime sodinukus neprisitaikiusius prie vietos sąlygų ir iššąlančius.

2. Dirbtinis apdulkinimas. Pasirinktą vietinės veislės medį apdulkiname atneštomis iš kitur žiedadulkėmis. Čia jau galime šiek tiek prognozuoti rezultatus ir kryptingai išvedinėt veislę. Norim raudono obuolio - atnešam žiedadulkių nuo raudonos obels, norim saldaus - nešam nuo saldinės obels. Tačiau nebūtinai taip įvyks. Net jei tūkstančius kartų kryžminsime tas pačias dvi veisles, visi nauji gauti hibridai nebus identiški, t.y. jie skirsis. Neįmanoma gauti tos pačios veislės dar kartą sukryžminus tas pačias veisles. Taip yra todėl, kad nauja veislė gali gauti daugiau požymių iš tėvo pusės arba iš motinos. Taip pat iš tolimesnių giminaičių. Ir kitas dalykas, naujoji veislė priklausys ne tik nuo genetikos, bet ir nuo sėjinuko auklėjimo.

3. Pakartotinas kryžminimas. Apdulkinus vieną veislę kita ir gavus hibridą, medelį ar krūmą reikia išauginti iki kol jis užderės ir vėl kryžminti su gera veisle. Jei kryžminsim su ta pačia veisle, arba jei hibridas pats apsidulkins savo žiedadulkėm, tada veislė pablogėja. Todėl antrą kartą reikia kryžminti vėl su gera veisle. Čia prisideda daugiausiai žmogaus kryptingos įtakos, nes du kartus parenkame genetiką ir du kartus galime kryptingai ugdyti sėjinuką nuo sudygimo iki vaisių nokinimo pradžios.

Šaltinis:
Итоги шестидесятилетних работ. И.В.Мичурин


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema: Re: I. V. Mičiurinas
StandartinėParašytas: Pen Kov 29, 2013 8:44 pm 
Atsijungęs

Užsiregistravo: Ant Bir 12, 2012 6:42 pm
Pranešimai: 3280
Miestas: Ukmergės raj.
Dalykai kurie lemia hibridizacijos sėkmę:

1. Sėjinuke išryškėja tik tos tėvo, motinos ar kitų protėvių genetinės savybės, kurias išryškino aplinka (oro ir dirvožemio temperatūra, vyraujantys vėjai, atmosferos prisotinimo elektra lygis, apšvietimo laipsnis, dirvožemio sudėtis ir drėgmės kiekis ir t.t.)
2. Kuo toliau nutolę vienas nuo kito kryžminami augalai, tuo lengviau pritaps gautas hibridas prie aplinkos sąlygų. T.y. jei vieną augalą imsime iš rytų, kitą toli iš vakarų, tai jų sukryžmintas sėjinukas lengviau prisitaikys. Taip pat su pietų ir šiaurės atveju.
3. Neskiepyti augalai sukryžminti duos didesnį procentą gerų veislių sėjinukų, nei skiepyti. Čia išryškėja savų šaknų funkcija perduodant genetiką.
4. Amžius ir stiprybė taip pat įtakoja gerų genų perdavimą. Jauni arba nejauni, bet stiprūs tėvai lengvai perduos savo savybes, o jei žiedadulkes imsime iš seno arba jauno, bet žiemos ar sausros nuskurdinto medelio, tai jis perduoti savo genetiką turės mažiau šansų.
Rezultatas priklauso ir nuo kurios motininio medžio vietos imsim vaisius ir sėklas. Jei imsime nuo vertikalių šakų esančių arčiau kamieno, tai hibride gausime labiau išreikštą moterišką genetiką, o jei imsime obuolius nuo horizontalių šakų iš medžio periferijos (toliau nuo kamieno), tai vyraus vyriškoji genetika. Taip pat moteriškų genų bus daugiau, jei imsime sėklas iš apšviestos medžio pietinės pusės ir atvirkščiai, jei iš užtamsiotos šiaurinės, tada moteriška genetika ne taip ryški bus hibride.
5. Kryžminant mūsų vietines veisles su minkštesnio klimato, pietinėmis veislėmis arba tiesiog sėjant pietines veisles, jokiu būdu negalima naudoti trąšų ar sėti į derlingą žemę. Tokiu atveju, sėjinuke išryškės tik pietiniai bruožai ir jis bus neprisitaikęs prie mūsų klimato. Sėti reikia į skurdžią žemę ir neduoti jokių trąšų. Grūdinti augaliuką ir skatinti jame šiaurinius genus. Tręšti ar kitaip gerinti žemę galima tik sulaukus augalo žydėjimo laiko.
6. Negalima sėjimui imti sėklų iš didelių vaisių. Dideliuose vaisiuose sėklos ne pilnai išsivystę ir hibridas iš tokių sėklų duos mulkius vaisius. Pavyzdžiui, sėjinukai gauti iš 600 gr obuolio sėklyčių vedė obuolius vos dešimties gramų, o gauti iš to paties medžio 300 gr, obuolio sėklų, duodavo 150 gramų obuolius.
7. Kryžminant gerus hibridus su naujais hibridais gaunami geri rezultatai (nors nauji hibridai neturi stiprios jėgos perduoti gerų savo genų), jau vien dėl to geri rezultatai, kad moteriškoje hibridų linijoje mažai yra neigiamų savybių.
8. Kryžminant pietinius augalus ne visada galima kliautis jų gimtųjų kraštų klimato atšiaurumu, reikia žiūrėti į jų tėvynės dirvožemio savybes ir vegetacijos periodo trukmę. Pavyzdžiui, jei kalnuose augantis abrikosas (Prunus sibirica) atlaiko gimtinėje -56 pagal Celsijų, tai kitur gali apšalti prie -31.
9. Kryžminant augalus tiksliai nuspėti kas iš jų gausis neįmanoma. Net kryžminant pastovias švarias veisles kartais išlenda senųjų protėvių genetika (atavizmas).
10. Aplinkos veiksnių visų neįmanoma žinoti. Pateikiama tik keletas:
a) aplinkos veiksnių įtaka tokia didelė, jog daugumoje atvejų pralenkia genetikos įtaką.
b) šilti orai, švelnus pavasaris paryškins pietinio protėvio genus, o jei pavasaris bjaurus, atšiaurus, lietingas ir apsiniaukęs, vasara šalta, tada sėjinuke išlys daugiau šiaurinio protėvio genų.
c) debesuotumas su krituliais, šalti šiauriniai vėjai ir sausi pietiniai vėjai, vėlyvos šalnos trukdys hibridizacijos sėkmei.
d) neigiamą reikšmę turi ir sunkios, drėgmei nelaidžios dirvos.
e) atviros vietos neapsaugotos nuo stiprių vėjų, oro masių judėjimo netinka hibridų sėjinukų auginimui.

Šaltinis:
Итоги шестидесятилетних работ. И.В.Мичурин


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema: Re: I. V. Mičiurinas
StandartinėParašytas: Pir Rgs 14, 2015 7:24 am 
Atsijungęs

Užsiregistravo: Ant Bir 12, 2012 6:42 pm
Pranešimai: 3280
Miestas: Ukmergės raj.
Pamąstymui tiems, kas darosi medelynus ar sėjasi pas save vaismedžius.

Laisvas vertimas iš Mičiūrino raštų.

Naujų veislių išvedimo būdai

Pirmas būdas – vietinių veislių sėjinukų atranka. Šiuo būdu per kelis šimtmečius susiformavo visas senasis vietinių veislių asortimentas. Išdygo pas Antaną gerus vaisius vedantis medelis ir jis buvo pavadintas Antaniniu, išdygo anyžiaus prieskonį turintis sėjinukas – pavadino Anyžiniu.
Pirmu būdu išvedinėti naujas veisles apsimoka tik šiltuose kraštuose – Vakarų Europos šalyse ar Kalifornijoje. Ten masiškai sėjant sėklas galima gauti daug vertingų atvejų.

Sovietų sąjungos šiaurinėse ir vidutinėse platumose su šiuo būdu toli nenukeliausi dėl trumpo sezono ir atšiaurių klimato sąlygų. Čia vietinių veislių sėjinukai gali tik nežymiai pagerėti lyginant su savo tėvais. Reikėtų šimtmečių pakartotinų sėjimų ir ugdymo, kad žymiai pagerinti veislę. O geros atvežtinės veislės duos sėjinukus nepakeliančius mūsų šalčių.

Antras būdas – vietinių šalčiui atsparių veislių kryžminimas su gerų savybių atvežtinėmis veislėmis. Iš tokių sėjinukų atrenkame tuos, kurie turi atvežtinių gerąsias skonines savybes ir iš vietinių paveldėtus ištvermingumo požymius. Šis būdas, nors ir duoda didžiausią skaičių gerų veislių, tačiau nėra tas, kuriame mes galėtume išnaudoti visas žmogaus valios įsikišimo galimybes. Priedo antrą kartą sukryžminus tas pačias veisles lygiai to paties negausime. Veislių kūrėjas nežinodamas visų veislės protėvių savybių ir neturėdamas galimybių kontroliuoti aplinkos sąlygas negali prognozuoti rezultato.

Trečias būdas – pakartotinis hibridų kryžminimas su geriausiomis kultūrinėmis ar atvežtinėmis veislėmis. Čia jau galime labiau prognozuoti rezultatą – sustiprinti norimas savybes ar susilpninti, pašalinti nepageidautinas.

Daugelis klysta manydami, kad pasėję hibridą, kuris apsidulkino savimi gausime tokį pat hibridą su geromis skoninėmis savybėmis, tik ištvermingesnį. Taip yra todėl, kad pakartojimas neįmanomas dėl to, kad savybės paveldimos labiau iš protėvių, nei iš tėvo ir motinos, bei neįmanoma padaryti vienodų aplinkos sąlygų kol sėjinukas auga. Maža to, savimi apsidulkinęs hibridas antroje generacijoje visada duoda žymiai prastesnius vaisius. Taip yra dėl atšiaurių mūsų klimato sąlygų įtakos.

Visai kas kita, jeigu pakartotinai sukryžminame su geromis atvežtinėmis veislėmis. Tada gausime žymų vaisių savybių pagerėjimą dėl naujų gerų savybių įvedimo ir dėl to, jog jaunas hibridas (dar priedo ir savašaknis) mieliau priima atneštus pokyčius.

Šios taisyklės netinka vietinėms grynoms formoms ir vienmetėms lauko ir daržo kultūroms, kur antroje generacijoje apsidulkinus savimi galime gauti žymius pokyčius į gerąją pusę. Taip yra todėl, kad grynųjų formų genetikoje nėra stipriai nuo jų besiskiriančių protėvių genų, o vienmetės kultūros negali būti įtakotos ilgalaikio aplinkos sąlygų poveikio. Čia galios ir Mendelio dėsniai.
Pavyzdys. 1900 metais Mičiūrinas apdulkino Antaninės obels žiedadulkėmis Nedzvedzkio raudonlapės obels žiedą. Iš vaisiaus gavosi keturiolika sėklų. Iš šių sėklų šeši sėjinukai gavosi raudonais lapais, septyni – žaliais, o vienas sėjinukas su ūgliais, kurių viena pusė raudona, o kita žalia. Visi sėjinukai augo gerai, išskyrus vieną raudonai žalią. Jis buvo dvigubai mažesnis, bet su laiku raudonos spalvos vis daugėjo, augimas gerėjo ir jis pasivijo savo brolius. Galiausiai 1914/15 metais visi sėjinukai užderėjo. Visi septyni raudonlapiai medeliai davė vaisius beveik vienodo dydžio, bet dvigubai didesnius nei motininis medis, žieminio sunokimo ir beveik vienodo skonio.
O septyni žalialapiai medeliai davė įvairių formų ir dydžio obuolius, daugiausiai šviesios odelės spalvos ir įvairių skonių – nuo labai saldaus iki labai rūgštaus ir nieko bendro neturinčiais su savo tėvu, t.y. Antanine obelim ir su motina, t.y. Nedzvedzkio obelim. Tokia veislių įvairovė gavosi turbūt dėl Antaninės obels tolimų protėvių.

Toliau, apdulkinus savomis žiedadulkėmis septynis raudonlapius hibridus, gavosi medeliai, kurių vaisių vidus raudonas. O apdulkinus raudonlapius hibridus žalialapių hibridų žiedadulkėmis ar kitų kultūrinių veislių žiedadulkėmis vaisių vidus gaudavosi baltas, tik odelė raudona. Ir visi būdavo nepavydėtino skonio.

Pernešus raudonlapių hibridų žiedadulkes ant įvairių žalialapių kultūrinių veislių, visada gaudavosi vaisiai raudona odele ir baltu minkštimu, gero skonio ir žieminio sunokimo. Žieminis sunokimas gaudavosi dėl ilgesnio Nedzvedzko obels vegetacijos periodo ir trumpesnio vietos sezono.
Žalialapių hibridų sėjinukai, kurie buvo apdulkinti savomis žiedadulkėmis duodavo vien tik laukinukus obuolius. Tas pats gaudavosi, jeigu sukryžmindavom kultūrines veisles su jais.


Į viršų
 Aprašymas  
 
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 4 pranešimai(ų) ] 

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
POWERED_BY
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007