Augalui reikia ne tik kaupti simbiontines medžiagas, bet dar ir augti. Jam reikia šviesos, drėgmės, šilumos. Jei paliksime augalą vien tik su jo šaknų grybeliu, tai nieko iš to neišeis. Jam reikia ir kitų augimo sudedamųjų.
Yra augalai, kurie gali augti skurdžiuose dirvožemiuose. Daugiausiai tai yra prieskoniniai augalai, arba gal reikėtų sakyti atvirkščiai, kadangi jie evoliucionavo skurdžiuose dirvožemiuose, tai jie kaupė daugiau aromatinių medžiagų ir todėl žmonės juos pasirinko prieskoniais. Kaip ten bebūtų, bet daugelis prieskonių gali augti labai sausai. Jiems drėgmės nereikia. Saulės iš šilumos jie gauna. Taigi, štai su šiais augalais galima taip žaisti, t.y. jiems galima duoti kuo skurdesnį dirvožemį ir jie užaugins didelį grybą ant šaknų ir grybas pridės daug vitaminų ir aromatų į augalą. Tokie augalai yra raudonėlis, čiobrelis, rozmarinas ir t.t. Tačiau tokio dalyko nepadarysi su kopūstu, burokėliu, žirneliu ar kaliarope. Jie smėlyje neaugs ir šaknų grybo neaugins, taigi ir vitaminų nesukaups papildomų.
Yra keletas daržo kultūrų, kurioms kaip ir tiems prieskoniams nereikia daug drėgmės. Štai su tom daržovėm gal ir galima bandyti pažaisti: pomidorai, dumplainiai, morkos, smidrai, braškės, žemuogės... Juos galima bandyti sodinti į gryną smėlį ir tikėtis, kad jie išaugins šaknų grybą ir sukaups daugiau bioaktyvių medžiagų. Bet tą padaryti nėra taip lengva. Gamta tai padaro. Pas mus už miškelio braškės auga gryname smėlyje, bet jei jas pasodinsi specialiai į smėlį, tai dar nereiškia, kad jos augs. Gamtoje ten nusistovėjęs ritmas, pusiausvyra, po žeme yra galingas įvairių grybų ir bakterijų tinklas, kuris ir įgalina braškę užaugti net ir tokiomis sunkiomis sąlygomis. O mūsų naujoje smėlio lysvėje nėra tos gamtos dalies, to tinklo, todėl mūsų braškė sunkiai augs smėlyje. Bet jei pavyktų, tai tikrai aromatingesnė braškė būtų.
Dabar grįžtam prie tradiciškai suartos žemės ir gamtinės žemdirbystės žemės palyginimo. Kaip sakyta, jei augalui yra sunkios sąlygos, tai jis užaugina grybą ir pasiima su jo pagalba daugiau vandens, o kartu ir vitaminų bei aromatų. Bet, kaip sakiau, nebus taip, kad daržovė įmesta į blogesnę dirvą tiesiog užsiaugins grybą. Ne. Grybo augimas priklauso ne tik nuo grybo šeimininko, bet ir nuo kitų faktorių. Pavyzdžiui, kai kuriems grybams reikia kitų grybų simbiontų išskiriamų medžiagų arba bakterijų išskiriamų medžiagų. Suartoje dirvoje nėra tų kitų grybų ir bakterijų, todėl joje negali išsivystyti geras didelis šaknų grybas. O štai mulčiuotoje gamtinės žemdirbystės dirvoje, kuri yra nejudinta ir pilna mirusių šaknų, gali gyventi ir papildomi grybai ir daugybė bakterijų, kurie ir stimuliuos daržovės šaknų grybo augimą.
Pati daržovė irgi negali kiek nori auginti grybo. Vyksta simbiozė. Vyksta dermė tarp grybo ir augalo. Augalas truputį paauga ir grybas truputį paauga. Ir atvirkščiai. Nėra taip, kad augalas užsimanė ir augina grybą iki begalybės. Ne. Pats augalas turi ir save vystyti. Fotosintezės metu pagamintų medžiagų pusę ar du trečdalius augalas pasilieka sau, savo augimui, o tik dalį iki keturiasdešimt procentų atiduoda grybui. Tada grybas gali augti. O jeigu augalui neužtenka drėgmės, tai jis nevykdo fotosintezės ir nepagamina medžiagų nei sau, nei grybui. Todėl neauga nei vienas, nei kitas. Tai štai todėl tik su tais augalais, kurie nėra reiklūs drėgmei ir galima lengviau pastebėti tą šaknų grybo augimą ir dėl jo susikaupiantį didesnį kiekį vitaminų, aromatų ir kitų bioaktyvių medžiagų kiekį augalo antžeminėje dalyje.
Jei neaiškiai parašiau, tai perklausk.
|