Šiandieniniai drabužiai kuriami miestui. Su daugeliu aprangos detalių gamtoje net nepavaikščiosi. Aukštakulniai skirti asfaltui ir per natūralią žemę neina. Vyriškas kostiumas skirtas sėdėti, stovėti ir vaikščioti asfaltu. Gamtoje jis greitai susiglamžytų, išsitampytų ir šiaip nesižiūri. Suknelės kliūna už šakų. Aksesuarai, tokie kaip didžiulis pūkuotas šalikas pagyvinantis visą aprangos kompoziciją irgi skirtas tik miestui - jis pagražina vaizdą, bet gamtoje su juo prapulsi - užklius už šakos, pasilenkti negali. Rankinės skirtos miestui, nes ten reikia kažką rankoje turėti, be to, reikia susidėti smulkius dalykus - raktus, piniginę, kosmetičką, akinius, dezodorantą ir vienkartines nosinaites - dalykus, kurių gamtoje nešiotis visai nereikia.
Drabužių spalvos ir medžiagos dažnai irgi skirtos miestui - sėdėti švariose patalpose. O išėjęs įgamtą pamatai, kad ši medžiaga per penkias minutes apsivelia, prikimba visokių sėklų į ją, o šios spalvos iš karto išsitepa ir labai gerai matosi, kad išsitepė.
Kai kurios drabužių spalvos ir raštai yra labai negamtiški. Pavyzdžiui, langeliai, linijos, žirneliai, ryškūs kontrastai, trikampėliai, kvadratėliai... Tokių dalykų gamtoje nėra ir jie gamtoje nesižiūri. Jie iškrenta iš gamtos. Rėžia akį. Jie skirti miestui. Jie dera prie miesto - namų spalvos, reklaminių iškabų, kelio ženklų, švesoforų, daiktų, vitrinų ir automobilių. Ten, mieste, reikia būti ryškiam, kad išsiskirtum, kad tave pamatytų. Tai arba labai ryškų juodą-baltą kontrastą apsirengia, arba ryškius gerai matomus drabužius, arba, jei apsirengia praktiškais drabužiais, ganėtinai vienspalviais, tada pasiima visa tai perrėkiančią rankinę, apsiauna batus išryškėjančius tokiame pasteliniame fone ar šaliką, skrybėlę užsideda ir tose neišsiskiriančiose drabužių spalvose arsesuaras atrodo dar ryškesnis ir traukia dėmesį.
Raštai irgi traukia dėmesį. Pusė drabužio normalaus, o paskui koks ryškus raštas. Kad pritraukti dėmesį. Kai kuri apranga su užrašais. Taip pat ne gamtiškas elementas.
Miesto apranga yra sukurta pagal tam tikras vertybes. Gamtinės žemdirbystės vertybės kitokios, todėl ir drabužiai turėtų būti kitokie. Mieste įsigalėjusi mada. Mada reiškia besaikį vartojimą. Vieną kartą apsirengei ir jau žiūrėk turi išmesti drabužį, nes jis jau nebemadingas. Arba vieną sezoną atnešiojai ir meti. Kuriami drabužiai, kad užsidirbti iš pirkėjo, todėl reikalinga mada, kad greičiau keistų drabužius žmogus ir daugiau pirktų. Yra proginiai drabužiai, kiekvienai progai ir negalima į vakarėlį ateiti su įprastais drabužiais, reikia specialių.
Gamtoje mada nereikalinga. Skirtingas apsirengimas išskirtinėmis dienomis taip pat nereikalingas. Vartojimas irgi nesiderina su gamta. Drabužiai turėtų nesikeisti taip dažnai ir turėtų būti nešiojami kol geri, švarūs, gražūs, tvarkingi.
Mada atspindi tų laikų skonį ir madingi drabužiai yra patys gražūs tuo laikotarpiu, net be žmogaus. Todėl madingi drabužiai gražiai atrodys ant bet kurio kūno ar net ant manekeno, ant pakabos. Nes yra raštai, patraukli medžiaga, akį traukiantys elementai. Bet koks, net ir nukriošęs žmogus gali nueiti į parduotuvę ir nusipirkti madingus drabužius ir jis atrodys gražiai. Drabužiai paslėps visus jo trūkumus savo išskirtinumu. Todėl miesto žmogui visai nereikia rūpintis savo kūno grožiu, tvirtumu. Tiesiog nusiperki drabužius ir gerai užsimaskuoji.
Gamtinės žemdirbystės drabužiai turėtų ne maskuoti, o parodyti žmogaus privalumus. Netrukdyti, arba paryškinti. Nes žmogus čia ne bet koks, bet kokie žmonės gamtoje neišgyvena. Bet kokie žmonės gali išgyventi mieste, kur jais rūpinasi socialinė apsauga ir rūpyba, ir kur kiekvienas kampas pritaikytas, kad prisėsti, pavalgyti, kad sausa ir šilta... Mieste galima gyventi su naktiniais ir šlepetėmis. Tiesiog visur šilta ir sausa. Iš kambario pereini į automobilį, automobilį pastatai prie pat prekybcentrio ar darbo ir įeini į kitą šildomą pastatą, kuriame niekada nelyja! Gamtoje taip nėra. Todėl ir žmogus gamtoje kitoks užauga. Čia neužteks apsukrumo, pinigų turėjimo, mokėjimo paplepėti ir apdergti konkurentą. Čia reikės visai kitų savybių, visai kas kita yra vertybė.
Miesto drabužiai turi dar vieną bjaurią savybę. Jie orientuoti į seksualumą. Ypač moteriški drabužiai paryškina seksualumą. Tas yra labai blogai, nes vyrai turi tik vieną mintį - kaip gerai būtų padaryti šią merginą. Vyrai negalvoja kaip gerai būtų su ja susituokti ir turėti vaikų, kaip gerai būtų gyventi su tokia protinga, išvaizdžia, gražia ir grakščia mergina, kaip įdomu būtų su ja pakalbėti apie gyvenimą. Ne, vienintelė mintis - kaip būtų gera ją išdulkinti. Nes ji tokia seksuali.
Gamtiniai drabužiai turėtų kviesti kurti šeimą, kviesti į ilgalaikius santykius, tęstinumą, atsinaujinimą per vaikus, amžinybę. Moteris su gamtiniai drabužiais turėtų atrodyti protinga, išmintinga, dora, kilni, tokia, kad matytųsi visos jos geros savybės, kad tiesiog kviečia išmintingai pakalbėti, įkvepia drąsiems poelgiams, įkvepia kūrybai, o ne garo nuleidinėjimui.
Seksualumas velniškas išradimas, kuris šiais laikais visai uzurbavo tikro grožio, tikros meilės vietą, ilgalaikių darnių santykių vietą. Gamtinėje žemdirbystėje turėtume orientuotis būtent į šiuos pastaruosius dalykus, pabrėžti juos, paryškinti dabužiuose ir jų dėvėjime, deklaruoti juos, rodyti šias vertybes ir ketinimus.
|