Gamtinė žemdirbystė

Dalinamės patirtimi apie gamtai draugiškus ūkininkavimo būdus
Dabar yra Šeš Gru 15, 2018 4:06 am

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]




Naujos temos kūrimas Ši tema užrakinta, jūs negalite redaguoti pranešimų arba atsakinėti į juos.  [ 1 pranešimas ] 
Autorius Žinutė
StandartinėParašytas: Ant Vas 04, 2014 8:30 am 
Atsijungęs

Užsiregistravo: Ant Bir 12, 2012 6:42 pm
Pranešimai: 3280
Miestas: Ukmergės raj.
Augalai tokie kaip Levandos, Melisos - naudojami ir vaistams ir kosmetikai. Jei noriu sodinti jų daugiau - ar tinka tarp vaiskrūmių, kokių, ar derinti kitur?

Nežinau, riekia domėtis pas tuos, kurie vaistams ir kosmetikai šiuos dalykus augina ir naudoja. Žinau tik tiek, kad levandas augina atviruose saulės apšviestuose laukuose. Melisos yra mėtų giminaičiai, tai jos galbūt galėtų puikiai augti ir šalia krūmų, daliniame pavėsyje. Jei norint sukaupti kuo daugiau veikliųjų medžiagų, tai reikia augalus sodinti antsaulės ir į skurdžią dirvą. Jei jiems sunku gyventi, tada jie kviečia į pagalbą grybus. Grybai padidina šaknų siurbiamąją galią iki dešimt kartų. Tačiau kartu ne tik vandenį garantuoja, bet ir veikliąsias medžiagas kuria. Todėl skurdžiame smėlyje užaugę prieskoniai ir vaistažolės yra kvapnesni ir skanesni. Tačiau nežinau ar to reikia gaminant kosmetiką ir vaistus. Galbūt reikia masės, tada geriau auginti drėgname ir turtingame dirvožemyje.

1. Auginant bulves paprastuoju būdu, varputis prasiskverbia pro bulves
kiaurai. Ar auginant pgl. GŽ principą tokių dalykų nebūna?
2. Varputis šaknijasi gausiai ir greitai pasiimdamas visas medžiagas
iš šalia augančių šakninių daržovių. Taip nukenčia derlius. Kaip
bujoja varputis taikant GŽ?


Varpučio būna. Tenka ravėt. Nežinau kaip tradicinėje žemdirbystėje būna, nebandžiau. Gal kas papasakos iš mokymų dalyvių savo patirtį su varpučiu. Aš tai nematau skirtumo. Piktžolė kaip piktžolė. Kad atima medžiagas, tai čia labiau tradicinėje žemdirbystėje, kur tų medžiagų trūksta, o gamtinėje dedamas mulčias ir medžiagų užtenka ir varpučiui, ir augalams. Todėl teoriškai turėtų neatiminėti. Praktikoje nežinau, bet nepastebėjau, kad būtų kokia tragedija. Yra varpučio pas mus, bet nematau problemos.

Esu išvykusi,todėl sunkiau su interneto pasiekiamumu,bet stengsiuosi pasivyti.
Skaitant apie mišką be žolės iškart norėjau paprieštarauti,nes,sakyčiau,tik eglynuose nėra žolės.


Raginčiau nueiti į mišką ir dar kartą atidžiai pasižiūrėti, o jei rasite miške žolės, tai palyginkite ją su pievos velėna, pabandykite pakasti, išrauti. Pagalvokite kodėl miške žolė išdygo.

Deja,bet sodininkauju jau senokai ir tik sode už miesto (27 km nuo namų). Sodas suformuotas dar tėvelio (pagal liniuotę,kad būtų gražiau). Bandau įsivaizduoti kaip ten reiktų visą liniją vietoje pievutės nkloti lapais. O ir lapai iš po obelų ar tinka toms pačioms obelims?

Gamta obelis tręšia būtent obelų lapais, serbentus tręšia serbentų lapais. Kodėl galvojate, kad mums taip nereikėtų daryti?

Sveiki, kilo toks klausimas dėl gamtinės žemdirbystės ir tradicinės žemdirbystės užauginto maisto santykio. Kaip supratau grubiai apibendrinus skirtumas daugmaž yra tarp kokybės ir kiekybės. Iš vienos pusės turime mėgdžiojant gamtą užaugintą sveiką maistą, kuris ne tik turi mums naudingas ir reikalingas medžiagas, bet ir jo auginimo būdai ne tik, kad nekenkia aplinkai, bet net gi priešingai, gerina dirvožemį, kuria ir gelbsti aplinkos ekosistemoms ir pan. Iš kitos pusės turim iškastiniu kuru paremtą masinę produkciją. Klausimas būtų toks - ar kada nors artimesnėje ar tolimesnėje ateity įsivaizduojat, jog pirmasis pilnai galėtų pakeist antrąjį? Kitaip tariant, ar nėra taip, jog dabarties žmonės globaliai sugrįžt prie rankiojimo negali ne tik dėl to, kad yra praradę tam įgūdžius, bet ir dėl to, kad galbūt tapo jau vien dėl savo populiacijos ir jos prieaugio fiziškai priklausomi nuo masiniu būdu užauginto maisto?

Klausimas gal kiek kvailokai skamba - maždaug "ar gamtinė žemdirbystė pamaitins pasauly?" :) ir gal reikėtų pradėt nuo savo daržo, bet pirma tema gan plati, o klausimas kurį laiką kirbėjo galvoj..


Netiesa, kad reikia rinktis tarp kokybės ir kiekybės. Tradicinės žemdirbystės derliai nėra didesni. Jei imtume labai aukštą gamtinės žemdirbystės lygį, labai didelį priartėjimą prie gamtos, tada galbūt. Bet jei imsime paprastą gamtinę žemdirbystę, kuria bando užsiimti šimtai žmonių, tai derliai nėra mažesni už tradicinę žemdirbystę. Kitaip tariant, jei mintame ne garšvomis ir varnalėšomis, o įprastomis daržovėmis, tai GŽ derlius lygiai toks pats kaip tradicinės žemdirbystės.

Yra intensyvių gamtinės žemdirbystės pakraipų. Ten stiprus mulčiavimas ir kasdienis laistymas. Tokios sistemos yra vienos produktyviausių pasaulyje. Siūlyčiau pasidomėti Aleksandro Kuznecovo žemdirbyste. Jis muša visus derlingumo rekordus su gamtine žemdirbyste.

Be to, pramaitinimas priklauso ne tik nuo to, kokio dydžio derlių gauni, bet ir nuo to, kiek išleidi tam derliui gauti. Gamtinėje žemdirbystėje nėra tręšimo, arimo, laistymo, apsaugos nuo ligų, visa tai kainuoja milžiniškus pinigus. Taigi, išmaitinti pasaulį gamtinė žemdirbystė ne tik pajėgi, bet stipriai lenkia daugelį kitų žemdirbystės sistemų.

Bet svarbiausia ne tai. Svarbiausia, kad gamtinė žemdirbystė keičia žmogaus gyvenimą į gerąją pusę.

Kai kurie klausimai tiesiog patys prašosi platesnių diskusijų.Pvz.:"Argi mums patogūs aukšti medžiai, nuo kurių nepasiekiame obuolių?"

Jei obuolį reikia skinti, tai jis nėra pilnai prinokęs. Pilnai neprinokę obuoliai patogūs tik pardavimui - mažiau, lėčiau genda, nes turi daugiau konservantų - rūgščių. Bet kai paragauji pilnai prinokusį, ant minkšto mulčio (todėl - nesusidaužiusį) nukritusį obuolį, tai pirktinių valgyti jau nebesinori. Tada tik palkotę po medžiu papildome, kad būtų dar minkščiau, ir laukiame, kol prinoks ir pats nukris. Tokį obuolį bevalgant dėl turtingo jo skonio, nuostabaus aromato mintimis jau atsiduri rojuje.
Gamtinėje žemdirbystėje valgymui skirtų obuolių skinti netenka, todėl žemi vaismedžiai - neaktualu. Aktualiau - pramoniniuose soduose. Teisingai kažkas rašė, kad mąstymas apsisuka diametraliai priešingai, negu rašo sodininkystės vadovėliai.

Mano net ir žieminiai obuoliai spėja prinokti ir nukristi. Tokių veislių, kurių prinokimo reikia laukti iki balandžio mėnesio, aš neturiu. Tik girdėjau apie tokias. Gal tokias obelis tada reikėtų formuoti žemas.
Daugelis naujokų neįsivaizduoja, kas lieka iš žemų vaismedžių iki pavasario po žvėrių apsilankymo. Pačios saldžiausios obels būna likęs tik plikas stuobrelis visiškai be žievės. Toks dažniausiai jau nebeatsigauna arba atauga iš prie šaknų esančių miegančių pumpurų. Bet derliaus tenka laukti ilgai, be to - dažniausiai atauga poskiepis, kurio vaisiai maži ir nelabai skanūs, jei obelis - skiepyta. Pačias skaniausias obelis tenka saugoti kaip savo akį. Jei kuri obelis lieka nepaliesta, tai reiškia, kad ji - pati neskaniausia. Senesnių medžių visi šakų galiukai būna stirnų nukramtyti iki 1,5 metrų aukščio. Patyrę jau mąsto, kaip čia taip suformuoti, kad kamienas būtų bent 1,5 metro aukščio, ir tik aukščiau prasidėtų šakos. Kamieną kuo nors aprišti - mažiausiai darbo. Kad apsaugoti kiekvieną šaką, tai reikėtų aptverti kiekvieną vaismedį, nes aptvėrus visą sodą, tai stirnos peršoka ir 2 metrų aukščio tvorą. Dar nemačiau tokio sodo, kurio neaplankytų stirnos ar kiškiai. Net Vilniuje esančioje tirštoje gyvenvietėje po 12 arų esančiuose aptvertuose kiemuose mačiau kiškių pėdsakus. Dėl skanėstų kiškiai nebijo net kiemuose esančių piktų šunų.
Marytė


Skina žmonės, nes nori kuo ilgiau išlaikyti obuolius. Žinoma, nukritęs yra pats geriausias. Yra obelų, kurių obuoliai pūna tiesiai ant šakos ir nenukrenta. Tokia yra ir pas mus. Tenka skinti. Vasarinė.

Kartais gž propaguotojams išsprūsta frazė, kad jau geriau sodo tarpueilius suarti, negu palikti velėną, kurios vaismedžiai neperneša. Velėna - didesnė blogybė. Neįsivaizduoju arimo sode, nes trukdo vaismedžių šaknys. Geriau net nemėginti, nes daugybę šaknų pažeistume. Ardami SUARDOME teisingą, gamtišką dirvos struktūrą. Todėl tie du žodžiai turi tą pačią šaknį :"ard".

Marytė


Aš irgi manau, kad suarti negalima aplink vaismedžius, nes pažeidi šaknis.

Bet dabar del kokybes, ar esate dare kokius tyrimus asmeniskai, ar stebejes, lyginant siltnamines darzoves ir ne tik uzaugintas tradiciniame seimos ukelyje ir gamtiskiau uzaugintas darzoves, tokias kaip pomidorus ir kt. sunkiau pritampancias darzoves? Jei taip, kokie tyrimai yra daromi, kas tiria, kaip suzinoti ta vitaminu kieki ir pan.. ?

Čia nereikia tyrimų, kiekvienas kaimietis žino. Mergaitė tokia pasakojo, jog jie sodina agurkus ir pomidorus šiltnamyje, o kai ateina laikas, tai pasodina ir lauke. Iš pradžių valgo šiltnaminius, bet kai tik pradedaderėti laukiniai, tai šiltnaminius be gailesčio išrauna ir vietoje jų pasodina ką nors kito. Klausiu: „Kodėl? Juk dera agurkai, kam juos rauti, galima sukonservuoti.“ Atsakė paprastai: „Taigi neskanūs šiltnaminiai, juos auginame tik tam, kad anksčiau gauti.“

O mokslininkai nėra tyrę gamtinės žemdirbystės daržovių. Galima ištirti, tas kainuoja pinigus. Bet ką tas duos, jei pamatysi, kad viename pomidore yra 0,002 gr. vitamino C, o kitame 0,004 gr.? Nemanau, kad ką nors nustebinsi ir įtikinsi tokiais skaičiukais. Juk pasiimkit sausų pusryčių pakelį parduotuvėje. Ant jo parašyta, kad suvalgius 100 gramų gauni visus reikiamus vitaminus ir visą paros dozę. Tai ką reikštų pomidoro skaičiukai? Sausų pusryčių niekaip neperspjausi. Jei žmogus nori, tegu užsiima, perka, valgo, o jei nenori, tai nereikia nė įtikinėt, neverta gaišti laiko.

Pamenu,kazkada buvo galima isigyti GZ augintojo sertifikata, ar tebegalima, ka manote apie tai? Nes paprastasm ekologiniui ukiui reik islaukt du metus, kad gauti sertifikata, kol ta produkcija patampa bisk ekologiskesne.. O ten tais paciais metais jau galejai gauti. Ir idomu ar kitose salyse yra kokie sertifikatai GZ produkcijai..

Taip, buvo sertifikatai. Tik sertifikuodavome ne augintoją, o konkrečias daržoves. Nes augintojas gali gerai užauginti vieną kultūrą, o kitą, visai šalia, neteisingai užauginti. Todėl viename ūkyje gali būti ir sertifikuotų produktų, ir nesertifikuotų. Vėliau, kai augintojai išprofesionalės, tada galvojome pradėti sertifikuoti augintojus. Būtų paprasčiau nei tirti kiekvienos rūšies daržoves su nitratų testais. Matai, kad žmogus patikimas, tai duodi sertifikatą augintojui ir tikiesi, kad viską užaugins gerai.
Deja, sertifikavimas yra brangus procesas, nes reikia važinėti tikrinti. Tas labai daug kainuoja. Todėl sertifikavimas nutrauktas. Galvojome, jei atsirastų ūkininkas galintis susimokėti už sertifikavimą, tada vėl galėtume atnaujinti sertifikavimo procesą. Bet kol kas tokių nėra.

Mes siūlytume padidinti ūkininko uždarbį, jei jis sertifikuotųsi, o jis dalį pinigų skirtų sertifikatui.
Tokios sistemos veikia ir kitose šalyse. Nukopijavome ją nuo Jungtinės Karalystės. Ten mažiukai ūkininkai, kurie nesugeba susimokėti panašiems sertifikuotojams kaip EKOAGROS, kreipiasi į neoficialius sertifikuotojus. Neoficialių sertifikuotojų kainos mažesnės, nes jiems nereikia tokio didelio biurokratinio aparato kokį naudoja valstybinės sertifikavimo įmonės ar dideli privatūs sertifikuotojai. Mažųjų sistema neturi biurokratų gvardijos ir veikia pasitikėjimo pagrindu. Yra tarkim „Good veggies“ sertifikuotojas, kuriuo žmonės pasitiki. Šis sertifikuotojas duoda lipduką ūkininkui, kuriuo pasitiki. Ir gaunasi, kad pirkėjas randa patikimą ūkininką. Todėl pirkėjas ryžtasi sumokėti šiek tiek daugiau, bet ne tiek daug kiek įprastam sertifikuotojui, kad gautų patikimą prekę. Žinant visokius EKOAGROS užkulisius, tai galima drąsiai teigti, kad tokie maži sertifikuotojai yra žymiai patikimesni. Nors jie neturi didelių tikrinimo institucijų, bet jie sąžiningesni, o EKOAGROS ir panašius galima lengvai papirkti. Mažiukai veikia iš idėjos, todėl juos sunkiau papirkti. O jei mažiukų sistema sušlubuotų, tada atsiranda pats geriausias tikrintojas – valgytojas. Jei valgytojas įtaria, kad jį mulkina, jis paskelbia apie tai viešai ir mažiuku sertifikuotoju niekas nebepasitiki. Todėl mažiukai nenori teršti savo mažo gero vardo ir stengiasi taip nedaryti.

EKOAGROSE reikia išbūti du metus, kad pardavinėtum kaip ekologišką. Pas juos tokia sistema. Pas mus buvo sertifikuojama iš karto, nes mums lengviau patikrinti ūkius. Mes gi tyrimų nedarome (išskyrus nitratų testą), augintoją kaip žmogų pažįstame ir matome, kad jis nemeluoja sakydamas, kad jo žemė gera. Žinome, pila jis trąšas ar ne. Toks patikrinimas lengvesnis ir nėra prasmės laukti du metus.

1. jeigu teisingai supratau is pateiktu klausimu ir atsakymu i juos, GZ pripazista sodo medziu genejima ?

Gyvūnai pakramto apatines šakeles, tai galėtume ir mes apatines pašalinti. Bet virš dviejų metrų medžio niekas negeni, tai nederėtų ir to daryti, jei norim kuo gamtiškiau.

2. tikrai neismanau zemdirbysteje, juolab GZ, bet perskaicius tema, klausimus ir atsakymus, susidaro toks darzo ir sodo vaizdas: visur apzelusi zole, piktzoles vesi,pudimo budu sufosmuotos lysves knibzda nuo siuzu ir visokiu gyviu... Gal zinote kas uzsiima GZ, kur butu galima paziureti kaip atrodo sodas ir darzas..., is teorines medziagos (juolab, neturint zemdirbystes patirties) tikrai sunku isivaizduoti bendra vaizda...

Taip, aukštos žolės reikėtų kuo daugiau palikti, bet ji nebūtinai apžėlus, greičiau tai – žydinti pieva. O skusta pievutė atrodo kaip plastmasinis kilimas, be įvairiaspalvių gėlių. Piktžolės neveši, tai ką vadiname piktžolėmis, (kad lengviau susikalbėti) turėtume vadinti geržolėmis, nes jos teikia naudos, o ne žalos kaip tradiciniuose daržuose. Gamtinėje žemdirbystėje nematysim piktžolių. Greičiau tai daržovės pievoje, daržovės tarp laukinių augalų. Pomidoras pievoje, tai pomidoras tarp piktžolių ar pomidoras tarp žolynų? Žodį „piktžolė“ naudojam tik, kad suprasti vienas kitą kaip tai įprasta tradicinėje žemdirbystėje. O išeinat į gamtą ir pamatę žydinčią pievą, tai nesakot: „oi kiek piktžolių, grynas piktžolynas“. Sakote: „graži pieva“.

Pūdymo būdu suformuota pieva skamba irgi baisiai. Vietoje to sakyčiau: „nėra purvo, viskas gražiai nuklota mulčiu, nesmirda trąšomis, mėšlu ir pesticidais, kvepia žolynais.“
Lysvėse gyvybės yra. Tas tiesa. Bet visokie šliužai, kurkliai, amarai ir kitokia šlykšti bjaurastis juk puola tradicinius daržus, o ne gamtinius. Pas mus kirmėliukai gerus darbus daro. Ir nėra šliužų antplūdžių.

Žmonių užsiimančių gamtine žemdirbyste yra. Pabandykite įsiprašyti pas juos į svečius ir pasižiūrėkit. Tik kai prašysitės, tada nevartokit žodžių: „noriu pas jus atvažiuoti pažiūrėti kaip šlykštūs šliužai visur knibžda, kaip visur pilna piktžolių, žolė visur apžėlus“, nes nė vienam nemalonu bus įsileisti į savo žydintį sklypą kažkokį skeptiką, kuris turi pirminį nusistatymą, gal net pasišlykštėjimą ir atvažiuoja kaip vartotojas pažiūrėti į muziejų ar zoologijos sodą. O visus, kurie nuoširdžiai domisi, manau, gamtiniai žemdirbiai priims ir viską aprodys, papasakos, pamokys, arbatos duos pagerti, sėklų padovanos.


Į viršų
 Aprašymas  
 
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Ši tema užrakinta, jūs negalite redaguoti pranešimų arba atsakinėti į juos.  [ 1 pranešimas ] 

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
POWERED_BY
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007