Gamtinė žemdirbystė

Dalinamės patirtimi apie gamtai draugiškus ūkininkavimo būdus
Dabar yra Sek Lap 17, 2019 1:57 pm

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]




Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 3 pranešimai(ų) ] 
Autorius Žinutė
StandartinėParašytas: Pen Lap 22, 2013 6:12 am 
Atsijungęs

Užsiregistravo: Ant Bir 12, 2012 6:42 pm
Pranešimai: 3280
Miestas: Ukmergės raj.
Čia pabandysim pasigilinti kuo GŽ teorija skiriasi nuo praktikos. Praktika visose srityse šiek tiek skiriasi nuo praktikos, ne tik gamtinėje žemdirbystėje, tai normalu. Čia nebandysiu paneigti teorijos, tiesiog praktika patikslina teorijos teiginius.

Štai, elementarus, GŽ teiginys: piktžolės kenksmingos tik tada kai šviesą užstoja. Tik tada jas šalinam. O maisto medžiagų jos iš kultūrinių augalų neatima (kaip kad tradicinėje žemdirbystėje), nes pas mus dedamas mulčias ir jame visko yra tiek, kad ir kultūriniams augalams užtenka ir piktžolėms. Vandens irgi jos neatima. O piktžolių išskyros mūsų augalams nebaisios, nes pas mus yra mulčias ir dėl to dirvoje gyvena daug bakterijų, kurių fermentai yra stipresni už piktžolių išskyras ir todėl nereikia jų bijoti.

Dabar paanalizuokim praktiką. Šiemet buvo karšta vasara. Augalai stipriai garino drėgmę. Kai kuriose lysvėse galima buvo pastebėti efektą, jog piktžolės išgarina vandenį ir šalia augančiam kultūriniam augalui trūksta drėgmės. Paprastai šis principas veikia. Bet neįprastą vasarą jau galima pastebėti, jog kartais neveikia. Dar teorijoje sakoma, kad piktžolės pačios meta šešėlį, padaro žemę šaltesnę ir tada kondensuojasi vanduo. Tas aišku tiesa, tačiau praktikoje piktžolės nėra visada idealaus aukščio ir ne visada kada tik norim metą šešėlį, o vandenį garina visada. Būna taip, kad jaunos piktžolės šešėlio dar nemeta, o vandenį jau srebia kaip turi būti, ypač jaunam sparčiam augimui augalai daug vandens sunaudoja. Štai tokiais momentais jau trūksta drėgmės. Kaip piktžolės "atiminėja" vandenį iš kultūrinių lengvai galima stebėti vazonėliuose. Kai aplinkui auginamą augalą palieki daug piktžolių, tai jos taip stipriai garina vandenį, kad kartais nespėji palaistyt ir viskas numiršta, o kai piktžolių nėra, tai laistyti reikia žymiai rečiau. Ir tas efektas matėsi šiemet mulčiuotose lysvėse. Ar piktžolės atėmė ir kitas maisto medžiagas sunku pasakyti, nes akimi to nelabai pamatysi, reikia prietaisų, laboratorinių tyrimų, bet, manau, akivaizdu, kad išlaikyti idealaus mulčio sluoksnio niekam praktikoje nepavyksta ir negali pavykti. Vis tiek gaunasi natūralios paklaidos ir mulčius dalį laiko neatlieka savo funkcijos ir gaunasi situacija kaip tradicinėje žemdirbystėje - piktžolės visgi paima maisto medžiagas iš mūsų auginamų augalų. Žinoma, paskui mes nuraunam piktžolę ir visas tas medžiagas susigražiname padėdami ją ant lysvės kaip mulčią. Tačiau mes susigražinam vėliau, o tuo augimo metu piktžolė medžiagas gali ir pagrobti. Tas nėra blogai. Gamtoje visi auga drauge ir visi vienas iš kito atiminėja ir vienas kitam duoda. Tiesiog sakau, kad nereikia galvoti, kad tie teoriniai teiginiai taip tiesiogiai veikia ir praktikoje.

Kitas teiginys apie alelopatijos neveikimą gamtinėje žemdirbystėje. Žinoma, jei mulčiuje vyksta stipri fermentinė mikrobinė veikla, tada alelopatija (augalų išskyros) bent jau šaknų zonoje sumažėja. Netikiu, kad sumažėja iki nulio, bet gal ir būna tokie atvejai. Bet yra dar keletas dalykų. Augalai išskyras išskiria ne tik per šaknis, tačiau ir per orą. Mulčias to nesustabdo. Kitas dalykas, ne visus augalus auginame su mulčiumi. Kaip tik stengiamės atrasti būdus kaip auginti be mulčio, bet natūraliai. Ir trečias, net jei ir naudojam mulčių, tai tikrai jo neuždedam teisingai. Tikrai lieka plyšelių neteisingai prižiūrimų pro kuriuos piktžolių išskyros gali pasiekti mūsų augalus. Gali ir praktikoje pasiekia. Kai kurie žmonės pastebi, kad pasodinus baziliką prie pomidoro, pomidoras įgyja baziliko aromato. Mulčiuotoje lysvėje. Ką tai reiškia. Tai reiškia, kad išskyros visgi pasiekė kitą augalą. Reiškia, kad pilnai pasiekia ir piktžolių išskyros mūsų kultūrinius augalus. Kita vertus, atlikti moksliniai tyrimai susodinant baziliką su pomirodais šalia ir tokio efekto kaip patiria mūsų sodininkai nepastebėta, skonis ir kvapas, anot mokslininkų, nepasikeičia: http://orgprints.org/6614

Iš mulčio visagališkumo idėjos išplaukia ir sėjomainos nereikalingumo idėja. Žinoma, viskas teisingai. Bet praktikoje gali būti kitaip. Pirma, kad ne visur dedam mulčią, antra, kad neteisingai dedam mulčią, trečia, kad dedam bet kokį mulčią, ketvirta, kad kai kurie augalai ima medžiagas ne iš paviršinio sluoksnio, kurį kuria mulčias, o iš gilesnių sluoksnių. Štai tuos gilesnius sluoksnius augalai gali nualinti, o mulčias gali nespėti atstatyti. Tada reikalinga sėjomaina. Nors praktikoje tas sunkiai pastebima. Be to mažai praktikos dar gamtinėje žemdirbystėje. Gal po dešimties metų auginimo toje pat vietoje saulėgrąžų pasirodys, jog jos visgi negali augti toje pat vietoje, nors ir mulčiuojamos. Bet kolkas tokios praktikos dar niekas neturi.


Į viršų
 Aprašymas  
 
StandartinėParašytas: Šeš Lap 23, 2013 6:39 am 
Atsijungęs

Užsiregistravo: Ant Bir 12, 2012 6:42 pm
Pranešimai: 3280
Miestas: Ukmergės raj.
Dar vienas gamtinės žemdirbystės principas – visas daržas turi būti padengtas žaliais lapais, kad saulės spinduliai nekristų ant žemės ir visa atėjusi saulės energija būtų pagaunama. Deja, praktikoje tą įgyvendinti sunku. Kol kas didžioji dalis mūsų daržų yra mulčiuota. Bandom vis išrasti naujų technologijų kaip auginti be mulčio, bet kol kas didžiąją dalį vis dar mulčiuojame. O mulčiuotame darže, deja, bet didžiąją augalo augimo laiko atkarpą saulės spinduliai krenta ant žemės. Tik galutinėje stadijoje, kai auginamas augalas sulapoja, tada įmanoma padaryti, kad visa žemė būtų uždengta žaliuojančiais lapais, bet tas periodas trumpas. Nuimi derlių ir vėl sėji kažką mažo, smulkaus ir saulė vėl krenta ant mulčio.

Idealus variantas būtų atsisakyti mulčio ir auginti augalus kaip pievoje, tankiai. Tas šiemet pavyko auginant pupas su garstyčiomis. Pupos iškilo aukštai, o garstyčios sudarė žaliuojantį kilimą apačioje ir nereikėjo mulčio, kol pupos neuždengė visos saulės. O tada jau galima buvo dėti mulčią. Panašias technologijas naudojo Masanobu Fukuoka. Sėjami dobilai, į tuos žaliuojančius dobilus užaugusius sėjama javai, kai javai jau sudygsta tik tada nupjaunami dobilai. Tik nupjovus dobilus iš karto juos pakeičia javai, nes jie jau būna paūgėję prieš nupjaunant dobilus. Štai tokios technologijos leistų sugaudyti visą saulės šviesą, bet kol kas sunkiai jas sekasi įdiegti į praktiką.


Į viršų
 Aprašymas  
 
StandartinėParašytas: Pir Lap 25, 2013 1:46 pm 
Atsijungęs

Užsiregistravo: Ant Bir 12, 2012 6:42 pm
Pranešimai: 3280
Miestas: Ukmergės raj.
Vienas svarbiausių gamtinės žemdirbystės principų – darže nėra ligų ir kenkėjų. Jei puola kenkėjai ir ligos, reiškia tai ką jūs darote nėra gamtinė žemdirbystė. Gamtoje ligų nėra. Miškai, pievos auga be ligų protrūkių. Žinoma, kenkėjų ir ligų gamtoje yra. Tačiau nebūna ligų protrūkių, epidemijų. Kenkėjai ir ligų sukėlėjai egzistuoja, bet griežtai kontroliuojami ir sumažintas jų skaičius iki minimumo. Tokią funkciją atlieka ekosistema. Ekosistema neleidžia vienai kokiai nors gyvūnų ar mikroorganizmų grupei įsisiautėti. Ekosistema garantuoja harmoniją mitybos grandinėje, balansą tarp maisto ir valgytojų. Todėl nei ligų, nei kenkėjų gamtoje beveik nėra. To turėtume pasiekti ir GŽ daržuose. Deja, praktikoje tas nevyksta. Nevyksta dėl vienos paprastos priežasties – auginamos nevietinės kultūros.

Gamtinės žemdirbystės tikslas – artėti prie gamtos, todėl kiekvienais metais stengiamės pakeisti kultūrinius augalus kokiais nors laukiniais. Pavyzdžiui, salotas su laiku pakeičiame garšvomis, dilgėlėmis, kiaulpienėmis ir kitomis valgomomis žolėmis. Į racioną pridedam varnalėšų lapkočių. Kepam blynus iš įvairių lapų. Sriubas iš lapų. Tačiau vis dar didžiąją dalį daržo sudaro augalai, kurie be priežiūros Lietuvoje neauga. Gamta juos naikina. Norėdami jų turėti mes turime eiti prieš gamtą. O gamta juos apleidžia ligomis ir kenkėjais, ir nori išstumti iš teritorijos.

Žinoma, ligų ir kenkėjų gamtinės žemdirbystės daržuose yra žymiai mažiau nei tradiciniuose daržuose. To padeda pasiekti ir mikroorganizmai gyvenantys mulčiuje, gera mityba reiškianti gerą augalo imunitetą ir sveikatą, piktžolės – augalai pagalbininkai ir visa ekosistema. Pas mus asmeniškai darže yra tik keletas ligų ir kenkėjų. Pupas puola straubliukai ir padaro jose skylučių. Žirnius puola kirmėlytės. Ridikus, kurie giliai žemėje puola nematodai ir kita dirvos makrofauna. Taip pat kopūstai kenčia nuo kirmėlyčių, bet užauga. Na, ir aišku pomidorus fitoftorozė puola link rudens. Visos kitos kultūros ligų nepatiria. Nėra jokių ten morkinių muselių, amarų, sraigių, šliužų, amarų ar dar ko nors kuo skundžiasi tradiciniai žemdirbiai. Taigi ligų žymiai mažiau, tačiau to negana. Galbūt keleto ligų ir kenkėjų dar galima atsikratyti, pavyzdžiui, užsiauginus savą kopūstų sėklą, bet galbūt kai ko nepavyks išvengti dėl to, kad augalai ne vietinės kilmės ir klimatas jiems netinka, o gamta bando prieš juos kovoti.


Į viršų
 Aprašymas  
 
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 3 pranešimai(ų) ] 

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
POWERED_BY
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007