Permakultūros išradėju laikomas Billas Mollisonas, kuris su savo mokiniu Davidu Holmgrenu susistemino visą pagrindinę informaciją, ją gražiai įvardino ir 1978 metais išleido knygą "Permaculture One". Tačiau jie laikomi pradininkais tik todėl, kad jų nukaltas žodis "permaculture" ir filosofija slypinti už šio termino sėkmingai įsivyravo pasaulyje. Iš tiesų darnios žemdirbystės praktikų pradėta ieškoti daug anksčiau. XX a. įvairūs vienas su kitu nepažįstami žmonės skirtingose pasaulio vietose patys atrasdavo įvairias žemdirbystės praktikas. Bet jie nesugebėdavo savo atrastų praktikų taip gerai artikuliuoti ir paskleisti po pasaulį. O Mollisonui tas pavyko ir dabar daugumą net ne jo atrastų darnios žemdirbystės praktikų galima vadinti permakultūra.
Permakultūra - reiškia tvarią žemdirbystę (permanent - ilgalaikė, amžina). Taigi, visus žemdirbystės būdus, kurie orientuoti į ilgalaikiškumą, stabilumą galima vadinti permakultūra. Permakultūra atsirado kaip alternatyva tradicinei žemdirbystei, kuri nesiekia stabilumo, ilgalaikiškumo ir greitai nualina dirvožemius, pažeidžia ekosistemas. Tradicinė žemdirbystė yra baigtinė ir negali tęstis ilgai, nes pati griauna savo pagrindus, konkrečiai - dirvožemį.
Gamtinė žemdirbystė atsirado Rusijoje. Kadangi jos praktikos taip pat orientuotos į ilgalaikiškumą, stabilumą, tai ir gamtinę žemdirbystę galima vadinti permakultūra. Permakultūra yra bendresnis, platesnį reikšmių lauką apimantis žodis. Gamtinė žemdirbystė šiek tiek siauresnis terminas.
Gamtinė žemdirbystė pagrįsta gamtiniais principais, t.y. principai nukopijuoti nuo gamtos ir pritaikyti žemdirbystėje. O permakultūra pagrįsta ilgalaikiais, stabiliais principais, nebūtinai gamtiniais.
Todėl permakultūroje rasime žemės arimą, kompostavimą, augalų gydymą ir profilaktiką, dirvožemio papildymą cheminiais elementais ir pan. Gamtinėje žemdirbystėje to nėra. Gamtoje niekas nedaro komposto krūvų, nearia žemės ir nepila molibdeno į dirvožemį. Todėl gamtinės žemdirbystės metodai šiek tiek kitokie, nors vietomis ir sutampa su permakultūros - pavyzdžiui, abiejuose variantuose yra mulčiavimas, ekosistemos kaip augalų apsaugos nuo kenkėjų ir ligų panaudojimas ir pan.
Gamtinės žemdirbystės pagrindinių principų komplektas yra toks: 1. Augalai daugiausiai maitinasi šviežiu, kątik pagamintu iš mulčio maistu. Kitose žemdirbystės formose augalai ima maistą iš juodžemyje užkonservuotų maisto atsargų arba iš mineralinių tirpalų. 2. Augalai gauna subalansuotą mitybą. Kitose žemdirbystės sistemose augalams duodamas ne pilnas maistinių medžiagų komplektas. Pavyzdžiui, tradicinėje žemdirbystėje paprastai duodamos tik trys pagrindinės medžiagos - kalis, fosforas ir azotas. Kartais papildoma kitomis trąšomis, bet vis tiek niekada neduodama pilna Mendelejevo lentelė. Gamtinėje žemdirbystėje duodama visas mitybinių elementų rinkinys, nes jis visas yra mulčiuje. 3. Žemė neariama. 4. Nėra ligų gydymo ir profilaktikos. Vietoje to stiprinama augalo imuninė sistema ir augalas apsigina pats.
Kai kuriose permakultūros formose pažeidžiami vienas ar visi šie punktai, todėl negalime permakultūros vadinti gamtine žemdirbyste. Nebent tik kai kurias jos formas, kurios atitinka šiuos punktus.
Lietuviškoji gamtinė žemdirbystė labiausiai panaši į Aleksandro Kuznecovo žemdirbystės sistemą. Galima sakyti, kad lietuviškoji gamtinės žemdirbystės mokykla gimė tada, kai Saulius Jasionis prie Aleksandro Kuznecovo sistemos pridėjo dar vieną svarbią ir išskirtinę detalę - vitaminus ir kitas bioaktyvias medžiagas augalams suteikia mikroorganizmai gyvenantys augalų šaknyse arba prie jų. Ši mintis paimta iš F.Gelcer mokslinių darbų. Nė viena žemdirbystės sistema iki tol apie tai nekalbėjo. Lietuviškoji gamtinės žemdirbystės mokykla pirma pradėjo kalbėti apie produktų kokybę, vitaminus, aromatą, skonį, kuriuos kuria būtent šaknų sferos mikroorganizmai.
A. Kuznecovas ir daug kitų darnios žemdirbystės atstovų kalba apie mikroorganizmus gyvenančius šaknų zonoje, tačiau jie kalba apie juos tik kaip augalų draugus, kurie duoda imunitetą nuo ligų, apsaugą nuo kenkėjų ir, žinoma, derlingumą. O apie produkto kokybę dar niekas nešnekėjo.
Taigi, jeigu paimsime lietuviškosios gamtinės žemdirbystės mokyklos dirvodaros ir augalų mitybos sritį, tai rasime ten A.Kuznecovo sistemą sujungtą su F. Gelcer darbais. Taip gimė lietuviškoji mokykla.
Vėliau lietuviškoji mokykla vystėsi, prie sistemos buvo pridėtos dvi didelės naujos sritys - ekosistemų ir gyvenimo būdo. A. Kuznecovas visai nekalba apie ekosistemas. Jis rūpinasi tik dirvodara. Taip pat jam nesvarbus gyvenimo būdas. Tačiau ekosistemos ir gyvenimo būdas svarbūs yra permakultūrininkams - B. Mollisonui ir jo kolegoms. Bet permakultūrininkams nelabai svarbu dirvodara ir augalų mityba, todėl dažnai jie suaria žemę arba padaro pakeltas kompostines lysves ir suteikia augalams nepilnavertę mitybą.
|