Cituoti:
Ne iš vieno gamtitinko esu girdėjęs, kad pievą reikia bent kartą metuose nušienaut (geriausia būtų nuganyt, bet nelaiko gyvūnų), antraip menksta pievos įvairovė.. m?
Neturėjau laiko anąkart atsakyt, tai pabandysiu pasamprotauti dabar. Klausimas įdomus ir vis pasikartojantis, tai verta pasigilinti.
Pabandykim pamąstyt kas atsitinka kai šienaujame. Jei šienaujame vasarą, kai daugelis žolynų dar nesubrandinę sėklų, tai didžiuma žolių nepasisėja. Įvairovė mažėja. Jei šienaujame vėlai rudenį, tai vistiek netenkame dalies sėklų, nes kai kas vistiek dar žydi ir brandins sėklas. O kai kas laikys savo sėklas per žiemą ir jas barstys. Toks gamtos mechanizmas - laikyti sėklas žiedyne per žiemą. Pavyzdžiui, nakvišos. Tai šiaip ar taip, sėklų mažėja, gamtos pasisėjimo mechanizmas stabdomas ir įvairovė mažėja.
Kitas dalykas, kai šienaujame tai nušienaujame augalus iki šaknų. Ir ne visi atauga. Atauga tik tie, kurie pakenčia šienavimą. Vėlgi, tai yra įvairovės mažėjimas.
Tiesa, dėl nušienavimo gali įsisėti į pievą keletas rūšių žolių, kurių iki tol nebuvo, nes jos nepakelia užpavėsinimo, o nušienavus atsiranda sąlygos joms. Tačiau tokių žolių nedaug, o prarandam daugiau.
O štai ganymas naujų žolių gali pridėti daugiau, nes ganymas ne tik nuima šešėlį, bet dar stipriau pažeidžia esamą ekosistemą, konkrečiai, padaro kanopomis žaizdų velėnoje ir tose žaizdose gali sudygti, pavyzdžiui, kokių nors gegužraibių sėklos. Čia jau daugiau logikos. Tačiau ganymas turi būti labai ribotas. Jei suvaroma banda arklių, karvių ar avių ir šie viską nuskuta, tai nelieka jokios įvairovės. O jei gamtoje mažas kiekis žolėdžių, tai jie parupšnoja tai šen, tai ten, vienus augalus ėda, kitų ne, va tada natūraliai kuriasi pieva. Bet, kad būtų natūraliai, tai turi būti natūralus skaičius žolėdžių, t.y. kaip neliestuose miškuose ir pievose. O jų ten yra labai nedaug. Hektare dešimt kilogramų stuburinių. Iš jų žolėdžių dar mažiau. Taigi viena stirna keliuose hektaruose. Jaučiat kiek ji gali nuėsti? O kiti suvaro penkiasdešimt avių į tokį plotą. Čia jau ne ganymas, čia ekologinė katastrofa. Vaizdas po to būna kaip mieste praėjus su trimeriu ar vejapjove. Jokios įvairovės.
Kitas dalykas, gamtininkai greičiausiai šnekėjo ne apie žolių įvairovę, o apskritai apie bioįvairovę. Taip jie šneka dažnai. Kiekviename rezervate ir draustinyje yra saugomos augalų, gyvūnų, grybų, kerpių rūšys ir, taip jau yra, kad kai kurie augalai yra pievos augalai. Jie tiesiog tokie yra. Ir jei vietoje pievos atsiranda miškas, tada jie pranyksta. Tai štai tokius gyvius ir saugo kiekviename rezervate ir draustinyje.
Štai konkretus pavyzdys. Upninkų draustinis:
http://gamtotvarka.am.lt/plans/171.pdfKas saugoma šienavimu;
juodadantė kulkšnė (Astragalus danicus), šalmuotoji gegužraibė (Orchis militaris), vienagumbis medauninkas (Herminium monorchis), melsvasis gencijonas (Gentiana cruciata), paprastasis kardelis (Gladiolus imbricatus) ir Allium vineale L. - dirvinis česnakas. Plius drugelis stepinis perlinukas. Kokia šienavimo logika? Šie išvardinti mėgsta atviras vietas ir jei užeis pieva krūmais ar aukšta žole, tai jie išnyks.
Tai štai su panašia logika šienaujama kiekviename rezervate ar draustinyje. Na ir gerai. Išsaugoma keletas retų rūšių. Valio gamtotvarkai.
Tačiau suabejoti gamtotvarka verčia pati gamta. Kaip gi čia yra, kad gamta daro priešingai? Gamtoje sausos pievos po truputį prikaupia vis daugiau augalinės masės ir virsta drėgnesnėmis pievomis, paskui apželia krūmais, galiausiai medžiais ir visur pasidaro miškas. Kodėl gamta nesaugo tų išvardintų kardelių ir perlinukų? Kodėl gamta daro priešingai nei gamtosaugininkai. Arba atvirkščiai - kodėl gamtosaugininkai daro priešingai, nei nori gamta?
O gamtoje jau tokios taisyklės, kad pievą keičia kita - miško - sistema. Pabandykime pasamprotauti kas atsitiktų, jeigu leistume gamtai tvarkytis kaip ji nori ir nešienautume. Tada pieva apeitų krūmais ir, galiausiai, mišku. Ir kas tada atsitiktų? O tada atsirastų miške ar krūmynuose retų ir saugotinų gyvių. Ir dar kokių gyvių! Pažiūrėkime į Lietuvos Raudonąją knygą.
Ji sukirstyta į kategorijas. Nulinė pati kiečiausia. Visai išnykę gyvūnai. Pirma, prie išnykimo ribos. Antra, pažeidžiamos. Na ir trečia, ketvirta, penkta nereikšmingos. Kreipiausi dėl Raudonosios knygos augalų naikinimo į Aplinkos ministeriją, tai Selemonas Paltanavičius atsakė, kad nesaugos augalų, nes čia penkta kategorija, nėra ko stengtis. Trumpai tariant, kuo aukštesnė kategorija, tuo labiau saugotinas dalykas, o penkta net nesaugoma.
Taigi žiūrim konkrečiai. Žinduoliai, nulinė kategorija -meška, europinė audinė ir ąžuolinė miegapelė. Visi reikalauja miško, t.y. nešienavimo. Pirma kategorija, lūšis. Reikalauja miško.
Antroje, trečioje kategorijoje visokie šikšnosparniai ir pan., kurie irgi reikalauja miško. Išskyrus kiškį, kuris trečioje kategorijoje.
Paukščiai, nulinė kategorija. Gyvatėdis, žvyrė, kuoduotas vieversys. Pirmi du reikalauja miško, trečias - atviros vietovės.
Pirmoje kategorijoje pilna miško reikalaujančių.
Ropliai. Pirma kategorija, vėžlys abejingas šienavimui, o štai žaltys nori miško.
Moliuskai, pirma trečia kategorijos reikalauja miško.
Vabzdžiai, nulinė kategorija - devynios pozicijos, ne visus žinau, bet daugumai reikia miško.
Augalai, na čia rasim jau daugiau atviros vietos egzempliorių, nors yra ir miško reikalaujančių.
Grybai, absoliuti dauguma miško organizmai.
Ir čia išvardinau aukščiausias kategorijas. Pažiūrėkime ką saugo šienavimu Upninkų draustinyje. Pirmos kategorijos vieną augalą, antros kategorijos penkis augalus ir ketvirtos du. Plius antros kategorijos drugelį.
Kategorijos žemos. Nulinės kategorijos visai nėra, pirmos kategorijos tik vienas augalas.
Tai dabar palyginkime kiek retų gyvių ir augalų bus šienaujant, ir kiek jų bus, jei nešienausime ir viskas apeis mišku. Net neverta lyginti. Visai kitos kategorijos. Nešienavimas laimi absoliučiai.
Štai kodėl gamta daro krūmynus ir mišką. O gamtosaugininkai, gamtininkai daro atvirkščiai.
Bioįvairovė nuo šienavimo nukenčia. Ar ne?