Kodėl sukasta dirva yra blogai? Nėra struktūros, t.y. nėra sliekų, šaknelių, vabaliukų ir kitų gyvų organizmų padarytų kanalėlių. Tik sukasus dirva būna puri, tačiau su laiku suslūgsta, ypač po lietaus, paviršiuje susidaro pluta ir į dirvą nepatenka oras.
O kodėl suplūkta, technikos suspausta dirva yra blogai? Irgi todėl, kad neprieina oras.
Ir ten, kur suplūkta technikos yra kelis kartus blogiau, nei ten kur suarta ar sukasta. Kodėl? Todėl, kad sukastoje dirvoje iš karto pradeda augti piktžolės ir jūsų pasodintos daržovės. Jų šaknys iš karto pradeda struktūruoti žemę ir kitais metais arba po dviejų metų toje vietoje jau bus struktūruota žemė su visais reikiamais kanalėlais. O suplūktoje žemėje piktžolės net neauga. Ir nėra šaknų, ir nėra kam atstatyti dirvos struktūrą.
Todėl tau, Tadai, geriau tą suplūktą žemę sukasti ir ji pati pradės struktūruotis, apeis piktžolėmis...
Žiūrint kiek ten molio. Jei lengvas priemolis, tai nieko daryti nereikia - sukasei, pasėjai ir mulčiuoji. O jeigu sunkus priemolis ar molis, tai galima įterpti smėlio ar žvyro kaip Kurdiumovas siūlo. Tas duos kvėpavimą. O būtent to mums šiuo atveju ir reikia!
Arba kitas variantas - galima daryti pakeltą lysvę, t.y. atnešti 10-15 cm žemės, supilti ją ant to molio viršaus ir toje žemėje auginti.
Trečias variantas - daržą padaryti kitur, o molyje pasodinti krūmų ar medžių. Krūmai ypatingai gerai sutvarko žemę. Pas mane Kaune buvo sunkus molis suplūktas su statybinėmis atliekomis. Žemė apsėta žole. Bet ji nepagerėjo per 20 metų. Kastuvo neina įkasti kaip kieta. O ten kur krūmai - minkšta žemė.
Po kurio laiko, tarkim po penkerių metų galima šalinti krūmus arba persodinti į kitą vietą, o ten kur jie jau atliko savo darbą - padaryti daržą. Man trečias variantas labiausiai patinka, nes, pirma, palyginus mažiausiai darbo, antra, panaudoji savo protą, nes juk protinga yra ant molio sodinti molį mėgstančius augalus, o ant smėlio - smėlį mėgstančius. Daržą ištremi kitur, o ten pasodini obelį ar kriaušę, ar kokį krūmą.
Dabar dėl organikos įterpimą į dirvą. Jei pažiūrėti į gamtą, tai ten pusė organikos yra virš žemės - šakos, kamienai, lapai, žolstiebiai, o kita pusė po žeme - šaknų pavidalu. Todėl natūraliai gali kilti mintis užkasti medienos, šakų ar šiaudų, kad imituoti gamtą. Miške juk po žeme daug medienos pakišta šaknų pavidalu. Pievoje pakišta žolinių augalų liekanų. Bet... reikia nesuklysti. Visos tos šaknys - medžių, krūmų ir žolių, turi susisiekimą su oru. Bet kuri šaknis išeina į paviršių per šaknies kaklelį arba kitaip - ten kur kamienas prasideda, arba kur žolės stiebas prasideda. Visa organika išlindus į paviršių.
Todėl norėdami teisingai imituoti gamtą, turime daryti panašiai. Negalima tiesiog užkasti medienos ar šiaudų. Ne. Gamta taip nedaro. Jei nori įmaišyti šiaudų ar šakelių į dirvą, tai reikia padaryti taip, kad kiekvienas šiaudas ar šakelė išeitų į paviršių. Tik taip jiems suirus per likusius tuneliukus nusileis oras, iškris rasa. O jeigu tiesiog užkasime medieną, tai oras iki jos neprieis ir natūralaus efekto negausime.
Smėlio, lengvo priesmėlio dirvožemyje gal ir galima nepalikti iškištų galiukų, o molyje tas būtina. Nes jau vien 5 centimetrus molio uždėjai ant viršaus ir oras nepraeis iki šakelės. O be oro tai ji ne tik, kad nepus, bet dar ir užsikonservuos.
Bet šis būdas dirbtinis. O pasodinus krūmą pasieksim panašaus rezultato, tik su mažiau darbo ir natūraliai.
|