Vakar bandžiau suregzti straipsnį kaip komentarą skilčiai apie arimą, t.y. kad žemės arti ar kasti apskritai nerekomenduojama. Tačiau dingo interneto ryšys ir visas mano komentaras dingo
Pasistengsiu tai trumpai prijungti prie šitos temos, jei neprieštarausite... dažnai būna kad kalbėdamas apie viena, pradedu plėstis ir kalbėti apie kitas panašias temas, tad prašau nepykti, jeigu vienu metu rašau apie kelias skirtingas kategorijas, minėdamas tam tikras augalų kultūras, ar skirtingus veiksmus.
Dabar jau suprantu, kodėl nerekomenduojama arti ar kasti žemę, tiksliau, kokį poveikį tai daro dirvožemio struktūrai. Prisipažinsiu, prieš keletą metų, kai ėmiausi savo žemdirbystės idėjos, neturėjau pakankamai informacijos apie tai, tiesą sakant ko gero ir dabar ne viską žinau, kadangi, mokymosi procesas trunka visą gyvenimą ir niekada nesibaigia. Tačiau, kaip minėjau anksčiau, mano tikslas nebuvo ir nėra vien tik daržovių savo asmeniniams poreikiams auginimas. Mano pagrindinė idėja buvo ir yra įkurti rentabilų ūkį gamtinės/natūrinės/ekologinės žemdirbystės pagrindais ir jei įmanoma, visa tai tiesiogiai sutapatinti su savo suformuota filosofija ir idealais, t.y. kad tai būtų ir gyvenimo būdas, ir pajamų šaltinis, ir laisvalaikio praleidimo būdas, ir hobis - žodžiu visa, ką galima įstatyti į žmogaus poreikių, pasitenkinimo bei saviraiškos rėmus - visa tai perkelti į gamtos prieglobstį. Tai rašau todėl, kad labiau suprastumėt mano motyvus ir aklai nekritikuotumėt.
Apie viską trumpai iš pradžių. Kaip jau minėjau, pirminių sklypo nuotraukų neturiu, bet tai buvo tikrų tikriausias sąžalynas: laukinės avietės ir gervuogės, garšva, varputis, asiūkliai... Kitaip tariant - vos įmanoma praeiti. Tačiau su tėvuku per keletą savaitgalių rankomis (dalgiu ir trimeriu) nušienavome pasirinktą plotą. Negaliu tiksliai įvertinti, tačiau pridedu nuotraukos nuorodą, kad lengviau įsivaizduotumėt.
http://www.zalumosspektras.lt/wp-conten ... .20.11.jpgDar keletą dienų užtrukome, kol žolę sugrėbėme ir sukrovėme i krūveles, kur iki rudens ji jau buvo pradėjusi tręšti ir irti. Kadangi tai buvo pati pradžių pradžia, aplinkinių kaimynų dar nepažinojau, o žemę reikėjo kažkaip įdirbti, nusprendžiau, kad pasirinktame plote dalį bus skirtas daržui, dalis tranšėjoms, į kurias sodinsiu remontantines avietes. Taigi tai atrodė maždaug taip:
http://www.zalumosspektras.lt/wp-conten ... .19.54.jpgKiekvieną laisvą nuo miestietiško gyvenimo ritmo ir visų su tuo susijusių vargų minutę darbavausi kaip flintsounas savo žemėje. Rezultatas: per keletą mėnesių sukasiau apie 200 metrų ilgio, apie 30 cm pločio ir apie 20 cm gylio tranšėjas, į kurias vėliau sudėjau pradėjusias irti šakas, tą pačią nupjautą jau yrančią žolę, stiebelius, stagarus ir pan. - žodžiu visą organiką, kurią tik tuo metu aplink turėjau. Tarp tranšėjų buvo palikti apie 2 metrų tik nušienauti plotai. Galbūt skaitant neatrodo sudėtingas ar sunkus procesas, tačiau turėkit omeny, kad žemė buvo kieta it akmuo, sulaužiau ne vieną kastuvą, o kur dar velėnos šalinimas...
Tiesa, žiūrint iš dabartinės perspektyvos, man reikėjo velėna tik nukasti ir sukrauti kur nors į krūvą. Užuot tai darę, velėną išdraskėme, išpurtėme. Nenorėjome prarasti žemės, kuri iš akies žiūrint iš tiesų buvo derlinga. Tai kainavo daug papildomo laiko ir fizinių pastangų. Klausit kas čia tokio? Atsakymas vienas - garšva. Sudraskydami ir iš purendami vietoje jų šaknis šalia tranšėjų, palikome daug mikro šaknelių, kurios pavasarį labai sėkmingai suvešėjo ir užgožė visą iškastų tranšėjų plotą. Manau, kad didžioji mano darbo dalis nuėjo perniek, kadangi visa organika, skirta aviečių gerbūviui buvo aktyviai atakuojama laukinės augalijos... Pakoreguokit mane, jeigu klystu?
Taigi, kol "apsidirbau su avietėmis" - mano jėgos daržui jau buvo išsekusios. Kaip tik tuo metu pro šalį su savo nedideliu traktoriuku važiavo kaimynas, su kuriuo buvome ne per seniausiai susipažinę. Jam pagailo manęs, ir šis pasisiūlė likusį plotą išarti. Tai užtruko apie 15 minučių, nors net ir jis keletą kartų vos neužklimpo, nes šaknų tankumyną sunku nupasakoti žodžiais... Tuo metu mane aplankė mintis, kad aš vargtu kone visą vasarą, o štai jis paėmė ir įdirbo dirvą per keletą akimirkų.
Tiesa, darbas nebuvo atliktas kokybiškai - suarta per giliai, dideliais gabalais ir nekokybiškai. Pavasarį teko čiupti mini kultivatorių ir papildomai darbuotis. Be to, žinant garšvos gajumą - nusprendžiau nerizikuoti - rankomis papildomai išvarpiau visą plotą ir kiek įmanoma išrankiojau šaknis, nes kitaip neįsivaizdavau kaip dar atsikovoti žemę iš laukinės gamtos.
Praėjusią vasarą daržas atrodė maždaug taip:
http://www.zalumosspektras.lt/wp-conten ... 0_5075.jpgPo kol kas nesismulkinsiu ir nerašysiu kaip kur ir kodėl sodinau - paliksiu kitoms diskusijų skiltims. Be to, ne viską spėjau užmulčiuoti, ne viską spėjau apžiūrėti. Žinoma, ne aš vienas viską tvarkiau - be savo antros pusės ir tėvų pagalbos nebūčiau spėjęs padaryti pusės to.
Rudeniop naujam aviečių sodinimu žemė taipogi buvo išarta, nors prieš tai teko apie 5 kartus draskyti laukinės pievos velėną, kadangi ne tik po savaitės laiko viskas pradėdavo žaliuoti, bet net ir traktorius vos galėjo darbuotis - tokios buvo šaknys.Išartoje žemėje avietes sodinau tuo pačiu principu kaip ir anksčiau, tik dėl įdirbtos žemės viskas vyko, vaizdžiai tariant, 10 kartų sparčiau. Beje, kad vėl nebeuželtų piktžolės, tarp aviečių tarpų pasėjau raudonųjų dobilų, kuriuos ne tik galės panaudoti šalia esančių aviečių mulčiavimui bet ir maistui ar arbatoms.
Likusią dalį ploto apsėjau žiemkenčiais rugiais. Niekaip iš galvos neišeina mintis, kad "nelaikyti žemės plikos nė akimirkai". Jeigu nemeluoju - berods iš to paties Kurdiumovo knygos. Ateinantį sezoną veikiausiai leisiu jiems sunokti, turėsiu ir šiaudų, o vėliau į ražienas sodinsiu avietes, vaiskrūmius bei vaistažoles.
Tiesa. Apie 1 ha yra visiškai nepaliesta ir nenušienauta. Jeigu nesugalvosiu idealesnio plano, ko gero remsiuos tais pačiais metodais.
Mano subjektyvus moralas ir išvada: žemės įdirbimas pagal GŽ principus yra labiau taikytinas asmeninio daržo poreikiams. Siekiant apdirbti didesnį žemės plotą, pradiniam įdirbimui kur pas paprasčiau pasirinkti techninį procesą - ne dėl to, kad kažkam trūktų valios ar pastangų, bet labiau dėl savo paties psichologinės gerovės.
Žinoma, žemė, kuri kartą buvo išarta ir sukultūrinta - daugiau nebebus liesta. Viskas bus stengiamasi įgyvendinti GŽ principais. Nesiteisinu, nesigiriu ir ne visais savo veiksmais didžiuojuosi. Galbūt tik mano atveju visas įdirbimo procesas buvo sudėtingas, galbūt taip būtų daugeliui, nežinau.
Žinau tik tiek, kad nepaisant visų alinančių darbų, vis dar esu kupinas entuziazmo ir idėjų
Beje, keletą papildomų nuotraukų galite rasti ką tik atidarytoje galerijoje:
http://www.zalumosspektras.lt/?page_id=978 Sezono metu pasistengiu padaryti daugiau foto ir kolekciją nuolat papildyti. Be to, vienoje nuotraukoje matyti įrengto pirmamečio šiltnamio vidus, kuriame žemė visiškai nebuvo sukasta, o iš ankstaus pavasario padarytas natūralus pūdymas(kartonas, žolė, šiaudai, maistinės daržovių atliekos). Būtų įdomu apie tai padiskutuoti kitoje temoje.