Gamtinė žemdirbystė

Gerai, pradėkim konkrečiau.
Ką turėjau omeny, sakydamas "tėvų durnumas". Dauguma tėvų galvoja maždaug taip: reikia važiuot iš miesto į kaimą, ten švaresnis oras, ten užsiauginsim geresnio maisto, ten bus ramybė ir pan. Bet nepagalvoja, kad vaikams visai nereikia tos ramybės. Jiems reikia chebros, jiems reikia neribotos erdvės, kasdien naujų įspūdžių. Suprantama, kaime erdvės daugiau, o kiek bus chebros- priklauso nuo tėvų pasirinkimo. Jeigu tėvai pasirenka gyvenimą vienkiemyje- vaikai pasmerkti vienatvei, nors šeimoj ir penki vaikai (todėl, kad jie skirtingo amžiaus ir nesusidaro "interesų grupės"). Jeigu tėvai renkasi gyvenimą bendraminčių kaime- jau daug geriau. Jeigu šeimynos gyvena šalia ir daug bendrauja, jeigu jų yra tiek, kad vaikai turi galimybę burtis į gaujas- jau gerai, jeigu jie turės galimybę patirt naujus įspūdžius, užsiimt sau maloniais reikalais- jau visai gerai. Beje, vaikų "auklėjimas" ir kas iš jų išaugs nuo šeimos priklauso mažiausiai, daug daugiau nuo aplinkos. Čia jums sakau kaip žmogus, matęs vaikus gyvai.
Apie mergas trumpai: paaugliams reikia ne šeimas kurt, o linksmintis. Jeigu paauglystėj mokysi savo sūnų ar dukrą, kad reikia rinktis merginą (ar bachūrą) pagal kažkokias ten "šeimines" savybes, jis galvos kad tu (ar aš) pasenai ir susipykai su protu . Čia irgi tiek iš savo, tiek iš svetimos patirties, ne iš laikraščių. Mane ne tiek stebina tėvų naivumas, kiek tai, kad jie pernelyg greitai pamiršta savo jaunystę.
Taigi su vienkiemiais viskas aišku- ten jokios perspektyvos.
O viskas prasideda nuo sociumo, kad ir kaip norėtumėt paneigt jo reikšmę. Sociumas- tai ne tik saugumo garantas, kurio poreikis instinktyvus, sociumas yra kur kas daugiau. Viena svarbiausių jo paskirčių- normalaus psichinio būvio palaikymas tarp sociumo narių. Čia galima remtis veidrodinių neuronų teorija, galima dar kuo nors, bet esmė tokia: žmogus (tiek suaugęs, tiek vaikas) gerai jaučiasi tik tada, kai jaučia aplinkinių palaikymą. Ir išsaugot savo pasaulėžiūrą gali tik tada, kai ta pačia pasaulėžiūra gyvena visas sociumas, t.y. visi žmonės, su kuriais jis bendrauja. Kitu atveju jis anksčiau ar vėliau suabejos savo pasirinkimu, o kada suabejos- priklausys nuo "svetimos" įtakos intensyvumo.
Vaikams tas pats. Jeigu norim, kad vaikai tęstų mūsų pradėtą gyvenimo būdą ir perimtų mūsų pasaulėžiūrą, visas jų bendravimo ratas turi susidėti iš vaikų ir suaugusių su tokia pačia pasaulėžiūra, niekada vienas kitam neprieštaraujančių ir visada vienas kitą palaikančių. O jeigu vaikas namuose mato ir girdi vieną, o pas kaimynus- kitą, o mieste- trečią, jo pasaulėžiūra susidėlios iš visos šios mozaikos ir jo galvoj bus chaosas, galų gale dominuos tas gyvenimo modelis (o vaiko galvoje nuo pat gimimo dėliojasi veikimo šablonai, nuo kurių priklausys visas jo tolimesnis gyvenimas), kuris lengviausiu keliu patenkins poreikius.
Kai sociume yra tiek narių, kad jie gali patenkint visus bendravimo poreikius, nekyla poreikis ieškot bendravimo už sociumo ribų, tuo pačiu nekyla "pavojus" prarast savo pasaulėžiūrą. Tokiu būdu ir senieji sociumai išlaikė savo identitetą, dėl to mums instinktyviai kyla neapykanta kitaip mąstantiems, atrodantiems ir t.t.
Bet ką čia daug šnekėt. Norint, kad gyvenimas kaime būtų mielas- reikalingas sociumas. Neužtenka žemę suskirstyt sklypais ir apgyvendint ten tuos, kurie sodina bulves po mulčiu. Kad susikurtų tvirtas ir savipakankamas sociumas, žmonės turi būt absoliutūs bendraminčiai ir jų turi būt tiek, kiek reikia. Konkrečių skaičių niekas negali pasakyt, bet panašiai bendravimo poreikiai svyruoja aplink 50 narių, įskaitant visas amžiaus grupes. Sociumo dydis turi susireguliuot savaime, nesikišant. Nu ir t.t. ir pan.
Bet be sociumo ir bendravimo yra dar ir kiti poreikiai. Juos kiekvienas galit atrast patys, "metodikas" pateikiau. Tuo pačiu būdu galit atrast ir tai, ko iš tikrųjų reikia jūsų vaikams. Tiek suaugę, tiek vaikai, kaime (šiuo atveju) turi patenkint visus savo tikruosius poreikius. Ir čia nereikia nieko apgaudinėt, ypač savęs, kad tas ar anas gerai, o tas ar anas negerai- būkit su savim sąžiningi (kas, deja, labai retai pasitaiko, tai toks mano siūlymas kaip žirniai į sieną ) ir drąsiai pripažinkim savo poreikius, nekreipdami dėmesio į kitų nuomones ar į kažkokias ideologijas, kad ir GŽ (ta pati ideologija ir nieko daugiau). Tai va, šiuo atveju kaime turi būt visos salygos patenkint tikriesiems poreikiams.
Ir kuriant sociumą negali būt ieškoma kompromisinių variantų, t.y. negali vienas žmogus atsižadėt kažkokio savo poreikio, nes tai trukdo kitiems. Tai- "dvasininkų"- manipuliatorių metodas, realiai- aklavietė. Sociumą turi sudaryt žmonės su vienodais poreikiais ir niekas prie nieko neturi taikytis, nes anksčiau ar vėliau yla iš maišo išlįs.
Kaip toks kaimas-sociumas turi (ar gali) būti kuriamas- jau kita tema ir ne forumui. Ir nedrįstu teigt, kad žinau vienintelį teisingą variantą, tiesiog išanalizavau kitų klaidas ir supratau, kaip jų išvengt.
Čia yra mano pasirinktas variantas, aš darau būtent taip.

Nu tai va ir daryk taip. Niekas tau neateina ir neaiškina, kad blogai darai. O tu vat ateini ir aiškini, kad visi blogai daro, sklypais susiskirstyt ir apgyvendint blogai, vaikui neduoda ko jam reikia - blogai, visi durni ir jokios kitos išeities nėra kaip tik 50 asmenų ir taškas.

Naujakuriui nepavyko dar pritraukti savo vaiko į savo gyvenvietę, nes vyko statybos penkis metus ir tik pirmi metai pradeda turėt laiko savo vaikui. Na, nepadarė jis dar laimingo savo vaiko. Bet tu irgi nepadarei. Nei jam chebros suteikei, nei 50 asmenų, nieko nepadarei. Dabar pasigavai idėją kurti gyvą kaimą. Nu tai kurk. Bet kol kas dar nieko nepadarei. Tas naujakurys jau nuėjo penkių ar septynių metų kelią, kurį tau teks dar nueiti ir tu susidursi su tomis pat problemomis, nes praktika rodo, kad su panašiomis susiduria naujakuriai. Ir vaiko savo per penkis metus nepritrauksi pasilikti sklype, nes tau reikės burti bendraminčius, statyti namus ir prižiūrėt gyvulius ar dar ką nors. Ir ne taip jau lėks visi gyventi su tavim ir tavo vaiku kartu. Nėra taip viskas paprasta.

O čia, forume, kadangi einame panašia linkme, tai galime ramiai sau padėti vieni kitiems spręsti kylančias problemas. Ne durniais vienas kitą vadinti, ne Tadais, ne minti ant emocijų, o klausti, atsakyti, dalintis patirtimi. Nenuvertink kitų galimybių ir kelių. Pasirinkai savo kelią, valio, jis galbūt tau ir geriausias, bet kiti turi kitokių minčių, jiems kiti keliai bus geriausi ir nereikia jų durninti.

Tai taip ir nesupratau ką norėjai pasakyt... Juk ir teigiu, kad vaikams geriau miestas (vien dėl to, kad ten yra tie "50 žmonių"), negu toks kaimas, kuris nieko gero neduoda. Kaimas nėra kažkoks gėris savaime. Kad jis taptų gėriu, jame turi būt tam tikros sąlygos. O tu apie jas nenori girdėt... "kažkodėl" .
Matai, man neteks nueit to kelio, kurį nuėjo daugelis naujakurių, užaugusių mieste ir nežinančių nei kaip bulvę pasodint, nei kaip karvę pamelžt, neteks penkis metus statyt namų, kažkaip ten burt bendraminčių ir neturėt laiko niekam kitam- visa tai jau eita ir praeita, sutaupysiu laiko ir nesusidursiu su "naujakurių problemomis". O argumentuot, kad tas ar anas pridarė nesąmonių, nes neturėjo laiko- sutik, tikrai neprotinga.
O dabar papunkčiui, netgi asmeniškai, jeigu jau link to lenki:

Kur aš taip dariau? Cituok.

Čia jau visi supranta, kad tas yra blogai. Tu neturi vaikų- tau kitaip atrodo.

O ką aš darau? Žmogus užduoda klausimą ar pasidalina pastebėjimais- aš pasakau ką žinau. Ar buvo kitaip? Cituok.

Cituok, kur visus vadinau durniais.

O tai čia koks bendrinis keiksmažodis jau?
Kol kas tiek, laukiu. Nes tu kažkaip pradedi kreipt diskusiją tendencingai.

Nu čia tokie labai asmeniškumai.

Aš žinau viena - žmogaus prigimties/poreikių teorijos teisingumas nepriklauso nuo apie ją kalbančio asmens savybių. Kaip ir saulės patekėjimas nepriklauso nuo to ką sveiko/nesveiko aš šiandien valgiau pusryčiams.

T.y. galima ginčytis apie tai ar teisinga iš viso, kad reikalingas sociumas, ar koks yra sociumo dydis, ar vaikams reikia bendraamžių, bet niekur neveda ginčai kad vat diskusijos dalyvis ko tais nepadarė, ar padarė neteisingai ar kažką kažkaip pavadino.

Nė neketinu su tavimi ginčytis, Sauliau. Aš tau nurodžiau tavo samprotavimo klaidą. Nori priimk tai, nori atmesk. O veltis į beprasmes diskusijas nenoriu. Sakai nori padėti atsakyti žmonėms į jiems kylančius klausimus. Gerai, padėk. Klausom.

Man tai ekogyvenviete irgi kaip kelrode zvaigzde paieskose panasiai mastanciu, gyvenanciu ir t.t. Bet dar nuo ko kaimo skiriasi manau, tai didesniu bendrumu ar noru ta bendryste kurti. Paprastuose ukiniuose dalykuose (pagalba statantis namus), tiek vaiku ugdyme, bendruomenes kurime ir pan.
Kazkaip pradeda siek tiek jau erzinti tas pasikandziojimas Sauliaus ir Laimio. Nesiaiskinu, kas cia vyksta ir del ko, asmeninis zmoniu reikalas, bet jau pradeda listi i forumo viesa erdve ne kokios emocijos...gaila.
O gal Sauliau daugiau galetumete savo patirtimi pasidalinti? kodel is kaimo isejote pirma karta, kaip buvo sugrizus mieste ir kodel vel sugriztat i kaima? kas pasikeite? poreikiai, pakeitet salygas, dar kazka. Kaip jusu vaikams visos tos gyvenamos aplinkos?

Laimi, nebėk. Jeigu kažkuo kaltini- būk malonus ir pagrįsk savo kaltinimus. Jei negali pagrįst- pats žinai ką daryt.
Gintare, visai nesvarbu kodėl išėjau pirmą kartą, galima sakyt, kad "dėl šeimyninių aplinkybių". Pirmą kartą aš ūkininkavau "tradiciškai", nieko net negalvojau apie tai, ką darom dabar. Mieste kaip mieste- skirtumas nuo kaimo tik toks, kad mažiau darbo, yra išeiginės dienos ir didesnis žmonių ratas. Bet čia nėra ką lygint, nes nei pirmas, nei antras variantas nebuvo geras.
Kodėl vėl kraustomės į kaimą. Todėl, kad ten paprasčiau patenkint savo poreikius. Tiesiog geresnės sąlygos. Tiek bendravimo, tiek žvejybos ir medžioklės (man asmeniškai), tiek naujų įspūdžių, tiek gero maisto. O ir vaikams erdvės daugiau. Poreikiai tai nesikeitė, tiesiog ne visada greitai randi būdus kaip sudaryt geriausias sąlygas jų patenkinimui. Jeigu tas gerai- tai anas negerai ir pan. Kad sudėliot viską į savo vietas, neužtenka gyvent kaime, turėt arklių, karvių ir paršų ir būt sočiam. Pasirodo, reikia dar ir suvokt dėsningumus, dėl kurių gyvenimas būna vienoks ar kitoks. O tam reikia laiko arba gero patarimo, postūmio. Man to gero patarimo niekas nedavė, todėl praėjo daug laiko, kol pats pradėjau kažką suprast ir mokytis iš svetimų klaidų, o ne iš savų.
Vaikams visur gerai. Kaime buvo daug gyvulių, vaikai maži- linksma jiems, nuolat yra kuo užsiimt, kuo rūpintis. Kai paaugo- "išlindo galai". Aš tada galvojau taip pat kaip dauguma galvoja dabar: man gerai, tai ir vaikams turi būt gerai. O buvo kitaip. Vaikams reikėjo draugų, bendros veiklos. O draugų ten nebuvo, o miestas buvo šalia. Ir gerai, kad buvo šalia. Dabar jie (vyresni) nė už ką nenori gyvent kaime, nors ten- patys gražiausi vaikystės prisiminimai. Bet, paklausus kokiomis sąlygomis kaimas būtų mielas, atsakymas irgi labai konkretus, apie kurį jau rašiau.
Dabar į tą pačią balą nebrisiu ir kitiems nepatariu. Kas jau įbridot- užjaučiu.

Labas vakaras visiems. Jei galima aš taip pat norėčiau pasidalinti savo mintimis šia tema. Pabandysiu trumpai. Gintarės nerimas ir poreikis, kaip ir daugelio žmonių, kurie papuola į nepakankamai ,,konfortišką'' aplinką suprantamas. Manau, labai tiksliai šį poreikį paaiškino SauliusJ. Be abejo, kaip kiti pastebėjo, tikrai nebūtinas 50-ties narių sociumas. Svarbiausia stipri pasaulėžiūros šerdis, kuriai absoliučiai pritaria tas ,,sociumas''. Jeigu tai yra absoliutus pritarimas ir kiekvienas narys turi gebėjimą kurti, analizuoti, pritaikyti, dalintis, padėti, užjausti ir kitus žmogaus sveikos asmenybės bruožus, tai visai nesvarbus narių skaičius, nors ir trys, keturi, penki ir net du. Taip, pripažinkim, mes visi esame netobuli. Vieni vienoje srityje, kiti kitoje. Vienas iš žmogaus sveikos asmenybės bruožų yra taktiškumas ir pagarba kitam žmogui, jo nuomonei.Jeigu žmogus, sakykim mūsų nuomone, ką nors neteisingai nesupranta, argi dėl to jis 100% kaltas. Ar mes žinome jo visą gyvenimą, pradedant nuo jo gimimo. Kokioje aplinkoje augo, kokias vertybes teko arba neteko pažinti. Kalbant objektyviai, SauliauJ., Laimis yra teisus, kad nereikia dėstant tiesą (tiksliau būtų savo nuomonę) reikšti (švelniai tariant) stiprių emocijų. Pasaulis ir taip jau per daug pritvinkęs tos įtampos, vulgarumo, stačiokiškumo, kuris užnuodijęs daugelių sąmonę. Iš kur tos depresijos, savižudybės, susvetimėjimai. Nes žmonės nemato tikrojo gyvenimo tikslo. Ypač jautrūs tam vaikai. Po to stebimės, kodėl tokia nepagarba tėvams. Stiprios asmenybės bruožas - daugiau patylėti ir pamąstyti, kodėl mane kaltina. Vienas išmintingas žmogus yra pasakęs: ,, kai mane emocingai (gal būt net ir neteisingai) kažkas puola ir kaltina, aš atsakau - sutinku būti neteisus".
Kodėl vaikai bėga iš kaimų, pamąstymus pateiksiu kitą kartą, jei leisite.

Nepagarba tėvams- jau kita tema ir labai paprasta, čia net diskutuot nėra ką. Nereikia taip sudėtingai visko įsivaizduot.
Dėl puolimo. Daugelis išmintingų žmonių sako, kad to, ką matai kitame žmoguje, jis tikrai neturi, tai tu matai jame savo atvaizdą.

As tai dar mastau, kad bendruomenes jega tame, kad sutampa mastymo kryptis, vertybes, tikslai gyvenime, bet jeigu kazkurioje vietoje nedideli dalykai ir issiskirtu, tai tame nematyciau gresmes. Nutolimas nuo idealogijos gali buti kaip tik vertingas ir tik svarbu, kad diskusija vyktu pagarbiai. O jeigu is tu diskusiju atsirastu dar kokybiskesni ir patvaresni dalykai bendruomeneje, tai tik reikia dziaugtis. Kitaip man rodos, stagnacija visiska, netobulejimas.
Del vaiku galvoju, kad mokykla turetu patenkinti socializacijos poreikius. Juk privalai ten vaika leisti kasdien, po daug valandu. Ar, Sauliau, jusu vaikams to nepakako? cia tik tada svarbu surasti tinkama mokykla. Kas kaime sunkiau padaryti, reikia tada gyventi salia miesto ir tureti galimybe vaikus vezioti i tinkama mokykla. Kolkas kitos iseities as nematau ir daug apie tai galvoju, nes vaikas auga. O vaikams reikia ne tik bendraamziu, bet cia jau nieko naujo matyt nepasakiau.
Sauliau, o tai dabar kuriantis vel kaime, ka konkreciai darote kitaip, kokias pamokas ismokote. Ar vaikai lieka mieste? (nezinau ju amziaus). Pasimokytume is jusu usmoktu pamoku, nes panasu, kad ilga procesa praejote kaimo link:)

Iš praktikos: mokykla su socializacija gali būt susijusi tik tuo atveju, kai bendramoksliai gyvena arti vieni kitų ir daug bendrauja ne mokykloje. Kaip čia geriau pasakyt... Jeigu mokykloje vienos chebros vaikai užsiima kuo nors įdomesniu nei "mokymasis" (kabutėse todėl, kad mokymasis pagal mokyklinę programą tikrai neduoda nieko gero jokia prasme, o blogo duoda nemažai)- mokykla vaidina teigiamą vaidmenį. T.y. jeigu mokykla tampa tiesiog dar viena susitikimo vieta, kur vaikai gali užsiimt savais reikalais. O jeigu mokykla vaikus tik atitraukia nuo savų reikalų ir "mokslui" skirtas laikas vaikui yra nemielas- tuomet blogai. Taigi, tam tikrais atvejais mokykla tikrai gali būt naudinga socializacijai. Su sąlyga, kad vaikai ten eitų ne mokytis, o ką nors vertingesnio daryt. Tokių mokyklų, kurios jau pagal savo tvarką vaikams būtų naudingos, nėra ir nelabai įsivaizduoju kaip galėtų būt. Mokyklos paskirtis yra kita, t.y. nieko ten gero...
Mano du vaikai jau užaugę, į kaimą nevažiuoja, o jaunėlis važiuoja. Konkrečiai nenorėčiau čia pasakot dėl tam tikrų priežasčių. Susisiekit asmeniškai.

Laba diena, senoka tema, bet tik dabar atradau:) Kadangi beveik vieni vyrai rašo, tai nusprendžiau pamoteriškinti temą. Mes gyvenam vienkiemyje jau pusšeštų metų, atsikraustėm iš Vilniaus senamiesčio, vieną vaiką atsivežėme 2 metų, kitas gimė jau vietoj. Galiu vienareikšmiškai pasakyti, kad auginti mažus vaikus kaime, gamtoje yra geriau ir tėvams ir vaikams. Vyresnysis nuėjo kaimo mokyklon - kol kas aš tuo tikrai džiaugiuos, mokytoja čia turi daug mažiau mokinių, ir spėja kiekvieną apeit. Dėl bendravimo trūkumo - gyvenom mieste, buto durys neužsidarydavo, apsigyvenom vienkiemyje - niekas nepasikeitė, tik svečiai ilgesniam laikui atvažiuoja. Daug šeimų mieste su savo kaimynais nesisveikina, o čia 20 kilometrų spinduliu visi pažįstami:) O dėl to, kaip bus po 5 metų, kai vaikai paaugs, dabar sau galvos nesuku. Juk mes niekad nežinom, kas tam naujam augančiam žmogui yra geriau, be to, vienam vaikui bus geriau kaime, kitam - mieste. Kai žinia, visiems neįtiksi:) Pati miestan negryžčiau, teisybę sako, kad kuo ilgiau gyveni, tuo mažiau noris miestan nuvažiuot. O vaikai be abejo kada nors pabėgs miestan, svarbu tik kad savo šeimas atgal kaiman atvežtų.
Visad svarbiausia ko reikia konkrečiam žmogui, kiek jis sugeba prisitaikyt prie aplinkos, save realizuoti. O jei nesupranti ko nori, tai nesvarbu kur gyvensi, ar mieste ar kaime, visad grauš nerimas ir nepasitenkinimas savimi. O ir visiškai laimingas tegali išbūt gal kokias 2 minutes:)

Apie mus parašė "Grynas". Labai linksmas straipsnis gavosi. Skaitau ir juokiuosi..., nes taip kaip kalbėjau telefonu, taip ir parašė... be korekcijų . Gal kam nors bus įdomu paskaityti.
http://grynas.delfi.lt/gyvenimas/sesiu- ... d=63961846

Labai gerai.

Smagu skaityti

O man "smagu" skaityti komentarus po straipsniu .

Net galvoju pervadinti ūkį į "Varškės ir pieno ūkis", kad būtų tradiciškai, o ir žodžių šaknys sutampa

Gyvulininkystė negerai, geriau palikti varpučius ir pienes. Gyvulius arba laikai tankiai, kas yra visai negamtiška ir smirda arba laikai gamtiškai, bet tada nėra nei pieno, nei varškės.

Siūlau atsargiau su gyvulininkyste, nepasimauti. Ten gaunasi koncentruotas maistas, todėl jis atrodo lengviau pagaminamas, brangesnis parduoti, vertingesnis... Bet tai tik iliuzija. Realiai pažiūrėjus nėra jis nei vertingesnis, nei lengviau užauginamas, nei gamtai palankesnis.

Na ale tai kodėl mūsų protėviai visgi nebuvo vegetarai ar žaliavalgiai?

Žiūrint ką laikysi mūsų protėviais. Žmonija ilgą laiką užsiėmė rankiojimu, o gyvulininkystė atsirado visai neseniai. Anot mokslininkų milijonus metų žmogus rankiodavo ir daugiausiai augalinį maistą. Didesnis mėsos vartojimas buvo tarp 35 000 - 15 000 pr.Kr. Ir tai pasiekė tik apie 50 procentų dietos. Išradus žemdirbystę vėl sumažėjo iki 10 procentų. Taigi visais laikais žmonės mito daugiausiai augaliniu maistu.

Kuriuos žmones tu laikai mūsų protėviais? Tuos kurie gyveno 3 000 000 iki 35 000 pr.Kr., tuos kurie gyveno 35 000 - 15 000 pr.Kr., ar tuos kurie gyveno nuo 15 000 iki dabar. O gal tik tuos kurie gyveno prieš šimtą ar du šimtus metų?

Šaltinis:
http://www.beyondveg.com/nicholson-w/hb ... ew1c.shtml