Taip, žinoma, pievą nualinsite vis išnešdami iš jos nupjautą žolę. Tik tas nualinimas ne toks jau greitas. Jei ariama žemė nualinama per penkerius-spetynerius metus, tai jūs nualinsite per dvidešimt-trisdešimt metų. Bet labai gražu ir malonu, kad jums rūpi dirvožemis ir pieva.
Pieva nukenčia ne tik dėl to, kad išnešamas mulčias. Bet ir dėl paties šienavimo. Šienaujant išlieka tik tos žolės, kurios pakelia šienavimą. Tas labai gerai matosi jei paimi seną gerą pievą ir vieną kartą nušienauji. Žolių skaičius net po vieno šienavimo sumažėja. Nes vienmetės nespėja subrandinti sėklų ir nepasisėja. Todėl, jei jums per daug yra žolės mulčiui, tai tiesiog stenkitės tiek daug nešienauti. Palikite ilgą žolę. Tegu auga natūraliai. Šienaukite tik tiek, kiek reikia mulčio. Žinoma, jeigu neleidžia šeima, giminės ir kaimynai bei visuomenė ir draugai laikyti ilgos pievos dėl erkių, skruzdėlių, vabaliukų, voriukų, boružių ir varlių, tada galima ją nušienauti ir palikti nušienautą vietoje. Tokiu būdu mažiau alinsite dirvožemį, nei išnešdami šieną iš pievos.
Kad nesialintų pieva, tai reikia iš jos arba neišnešinėti arba gražinti ką išnešėt, bet kita forma. Pavyzdžiui, maisto atliekomis, gyvūnų virškinimo produktais, lapais ar panašiai.
Dėl komposto į medelių duobę. Būtų efektyviau, jeigu kompostuotumėte vietoje, t.y. prie augalų. Kompostavimosi metu išsiskiria medžiagos naudingos augalams. Ir jei kompostuojama krūvoje ir šalia nėra augalo šaknų, tada didesnioji naudingų medžiagų dalis prarandama, t.y. išlekia į orą CO2 ir kitų dujų pavidalu arba išsiplauna į podirvį su skysčiais. Taigi jūs daug netenkate. Būtų geriau, kad tiesiog tas visas atliekas sudėtumėte po augalais. Tada visos pagamintos naudingos medžiagos bus paimtos iš karto augalų ir nebus prarastos. Todėl žolę, lapus, maisto atliekas, virškinimo ir šalinimo produktus reikėtų dėti prie augalų - medžių, krūmų ar tiesiog išbarstyti į pievą. Bus daugiau naudos, nei kompostuoti krūvoje ir paskui pernešti tik dalį likusių medžiagų.
Kompostas medelio duobėje duos tik vienkartinį pamaitinimą šaknims. Ir jos nenorės eiti tolyn ir gilyn, nes maistas yra čia, duobės vietoje. O jeigu kompostuojamus dalykus sukrausite ant medelio šaknų, tada padarysite ilgalaikį poveikį, nes toks mulčias keis žemės struktūrą. Žemė darysis puri, apsigyvens vabzdžių ir kirmėlių, kurie raus takelius ir paliks savo virškinimo produktus. Reiškia visa ši gyvybė kiekvienais metais tręš jūsų medelį ir dar priedo šviežiais, jam prieinamais produktais. Juodžemio, pavyzdžiui, augalas negali paimti ir suvalgyti. Medžiagų yra, bet netirpiose formose ir augalas negali paimti. O gyvių kakučius ir išskyras gali paimti. Be to, tie vabzdžiai, kirmėliukai, bakterijos ir kiti gyviai pridarys kanalėlių. Ir kiekvienais metais ant tų kanalėlių iškris rasa. T.y. vanduo, kuris būtinas augalui. Ne tik augalui, bet ir visai gyvybei. Taip pat kanalėliais prieis oras. Tai irgi labai svarbu, nes prisiminkite iš biologijos kurso - apie devyniasdešimt procentų augalo sausos masės yra padaryta iš oro. (Netiesiogiai iš oro, bet esmė nesikeičia). Todėl būtina, kad oras prieitų prie šaknų. Tai - medelio maistas. Taigi, uždėjus mulčią ir kompostuodami jį vietoje atliksite du gerus darbus - neprarasite didelės dalies medžiagų ir sustruktūruosite dirvožemį medeliui. Ir jam tokiu atveju bus geriau.
O jeigu negražu maisto atliekos ant medelių šaknų, tada jas galima pridengti šieneliu. Arba jei prie namo nesinori po medeliais pilti maisto atliekų, tada galima jas pilti po kitais medžiais, kurie yra toliau arba žmonių rečiau lankomoje, nematomoje vietoje. O paskui paimti lapus nuo tų medžių ir nunešti juos prie tų medelių prie kurių negalėjot kompostuoti.
Ir pievai galit lapus gražinti. Pabarstyti šiek tiek šen bei ten. Bus jai mineralinių medžiagų gražinimas.
|