Gamtinė žemdirbystė

Dalinamės patirtimi apie gamtai draugiškus ūkininkavimo būdus
Dabar yra Ket Kov 28, 2024 5:28 pm

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]




Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 1 pranešimas ] 
Autorius Žinutė
 Pranešimo tema: Miškai
StandartinėParašytas: Sek Rgs 21, 2014 6:26 am 
Atsijungęs

Užsiregistravo: Ant Bir 12, 2012 6:42 pm
Pranešimai: 3283
Miestas: Ukmergės raj.
Čia talpinama bendra informacija apie Lietuvos miškus.

Pradžiai mokomoji medžiaga botanikos studentams (failas prikabintas)
Prikabintas failas:
botanikos_mokomoji_lauko_praktika.rar [681.23 KiB]
Atsisiųsta 232 kartus(ų)


Ištrauka iš medžiagos:

Vidurio Europoje žmogaus poveikio miškų augalijai raidą galima padalinti į penkis pagrindinius etapus.

1 etapas. Vidurio Europos teritorija iki pat neolito laikų buvo ištisai padengta mišku, nes tarpledynmečiais ir nuo poledynmečio pradžios čia klajojusios nedidelės žmonių gentys, besiverčiančios medžiokle ir augalų rinkimu pačios labai priklausė nuo gamtos ir negalėjo turėti įtakos miškų vystymuisi. Tuo metu bemiškės teritorijos (neskaitant vandens telkinių) tesudarė apie 5–10% miškų zonos ploto. Tokios teritorijos telkėsi pajūrio ruože (kopos ir druskingos pievos), pelkėse (aukštapelkės ir slėnių pelkės), liūnuose, uolynuose bei akmeninguose skardžiuose. Tokiose miškų zonos vietose medžiai paprastai savaime neauga.

2 etapas prasidėjo priešistoriniais neolito laikais. Jis sutapo su žemdirbystės ir gyvulininkystės bei žmonių sėslaus gyvenimo pradžia (maždaug 3 000 m. p. m. e.). Šiame etape miškai buvo naikinami deginant bei nužievinant medžius. Naudotus plotus apleidus, per 200–400 metų miškas vėl ataugdavo. Miškų struktūrą keitė ir netiesioginė žmogaus ūkinė veikla – ganymas. Pirma, senų medžių virtimo vietose gyvuliams nuskabant atželiančių medžių ūglius, miškas nebeataugdavo. Dėl to ėmė atsirasti miško aikštelės su žolinių augalų (jų tarpe ir varpinių) bendrijomis – maistingesnėmis ganymui, bet savaime miško zonai nebūdingomis. Antra, dėl ganymo labiau išplito dygliuotų ir kitų neėdamų medžių bei krūmų rūšių atstovai ir kiti ganymui atsparūs augalai. Tokiu būdu miškuose vyko nesąmoninga augalų dirbtinė atranka. Tačiau šiame etape dėl mažo gyventojų tankumo miškai dar dengė apie 70–75% Vidurio Europos teritorijos.

3 etapas prasidėjo pirmojo mūsų eros tūkstantmečio pabaigoje, kai pradėjo įsigalėti bemiškiai plotai. Tai buvo dabartinio mūsų landšafto – miškai, besikaitaliojantys su pievų, dirbamų laukų ir gyvenviečių, suformuotų miškų vietoje, plotais – pradžia. Intensyviausias miškų zonos įsisavinimo laikotarpis buvo 8–12 amž. Todėl Vidurio Europoje toks landšaftas kai kur jau atsirado 12 amž. pabaigoje, o 15 amž. tarp miško ir žemės ūkio plotų nusistovėjo artimas dabartiniam santykis. Lietuvoje jau 15 amž. miškingų plotų pasiskirstymas nedaug tesiskyrė nuo 20 amž. pradžioje buvusios padėties. Tačiau per tą laiką ženkliai pakito ir patys miškai.

Viduramžiais dėl ganymo ir kirtimo miškai tapo išretėję (parko tipo) arba jų vietoje susidarė tankūs krūmynai, kuriuose augo pavieniai medžiai ar jų grupės. Ilgainiui buvo pradėta dirbtinai keisti miškų sudėtį. Pavyzdžiui, vėlyvaisiais viduramžiais dirbtinai buvo platinami ąžuolai (dėl gilių tinkamumo kiaulėms šerti), vėliau – kiti lapuočiai medžiai (kurui), galiausiai – spygliuočiai (statybinės ir padarinės medienos gavybai). Taigi, mažėjo ne tik miškų plotai, bet, priklausomai nuo tam tikro laikmečio poreikių ir ūkinės veiklos pobūdžio, keitėsi ir jų bendrijų sudėtis bei erdvinė struktūra.

Šiame etape išryškėjo medienos trūkumas. To priežastis gana paprasta – mediena buvo pagrindinis energijos šaltinis bei žaliava statyboms. Užtat vienose Europos šalyse nuo 12 amž., o kitose – nuo 14–15 amž. atsirado medienos gavybos apribojimų. Be to, 14 amž. pradėti pirmieji pušų sodinimo bandymai. Vėliau, 19 amž. plačiai pradėta sąmoningai keisti miškų sudėtį, specialiai sodinant juose ekonomiškai rentabilesnius spygliuočius. Mat, lapuočiai medžiai ūkinę brandą pasiekia 100-aisiais arba 200-aisiais gyvenimo metais, o spygliuočiai – 80-aisiais. Be to, spygliuočiai medžiai mažiau reiklūs dirvožemiui, lengvai plinta, teikia daugiau bei lengvesnės medienos. Pušų sodinimas buvo planinio miškų ūkio pradžia. Miškų ūkį imta plėtoti lyg žemės ūkį – atsirado medienos auginimo „laukai“. Ilgainiui miškų ūkis ėmė funkcionuoti kaip atskira ūkio šaka, kurios plėtra iš esmės pakeitė miškų kaip zoninės augalijos tipo sudėtį. Šiandien Vidurio Europoje praktiškai nebeliko natūralaus miško plotų.
Lietuvoje girios minimos jau 2 amž., bet ir mūsų krašte jos palaipsniui buvo pradėtos naikinti. Iš pradžių miškuose kūrėsi medkirčiai, vėliau potašo ir medienos ruošėjai, dervininkai, anglininkai, rūdininkai. Aplink juos formavosi ir plėtėsi kaimai, atsirado bei didėjo miesteliai. Gyventojams reikėjo dirbamų laukų, pievų, ganyklų, kuro, trobesių, buities reikmenų, žemės įdirbimo padargų, transporto priemonių. Visa tai teikė miškas. Mūsų šalies miškingumas 11–13 amž. dar sudarė 54–56%, 20 amž. pradžioje – 24%, o 1945 m. – vos apie 15%. Dar 13 amž. iš Lietuvos imta eksportuoti medžio pelenus ir dervą. Mat, Europoje stiklo, muilo, dažų, audinių, chemijos pramonei reikėjo potašo, gaunamo iš medžių pelenų. Iš 1 ha miško buvo gaunama apie 1 toną pelenų, o iš 60 t pelenų – apie 1 t potašo. Todėl Lietuvoje buvo sudeginta daugybė ąžuolų, klevų, guobų, uosių, skroblų. Amatininkai būdininkai ištisus miškus paversdavo pelenais (būda Lietuvoje 15–18 amž. buvo vadinama miško verslo įmonė). 1786–1791 m. potašas ir derva sudarė 4,2% Lietuvos eksporto. Derva tepdavo laivus, trobesių ir prieplaukų dalis, į dervą panašiu degutu – medines vežimų ašis, malūnų dantračius, gydydavo. Nuo 15 amž. iš Lietuvos miškų, plukdant upėmis į užsienį, pradėti eksportuoti medienos asortimentai: šulai statinėms, stiebai, rąstai, balkiai ir kt. 1786–1791 m. mediena sudarė 19-30 % Lietuvos eksporto, o 1894–1911 m. mediena užėmė pirmą vietą eksportuojamų prekių tarpe. Anglininkai iš medžių gamindavo medžio anglį, kurios reikėjo geležies lydymui. Geležies lydytojai rūdininkai miškuose itin aktyviai darbavosi 16–19 amž. Jie iš limonito (pelkių rūdos), susikaupusio pelkėtose vietose ir pakrantėse, malkomis kūrenamose krosnyse lydė geležį. Sudėjus po 25 kg medžio anglies ir pelkių rūdos, pritekėdavo apie 8-10 kg geležies, kurią naudojo ginklų, žemės ūkio padargų ar buities reikmenų gamybai.

Lietuvoje kadaise daug kur buvusius miškus šiandien primena miško kirtimų vietose atsiradusių kaimų ir gyvenviečių vietovardžiai. Štai, Šakių rajone, kur dabar jau nebėra didesnių miškų, likę vietovardžiai Būda, Būdviečiai, Antanbūdis, Griškabūdis, Jurgbūdis, Kristijonbūdis, Mergbūdis, Pranckabūdis, Kazlų Rūdos miškų masyve – Ąžuolų Būda, Būdelė, Meškabūdis, Slivinksbūdis, Tamošbūdis ir kt. Apie buvusį potašo verslą liudija Patašinės ir Patašiškių kaimų vietovardžiai. Apie klestėjusį dervos (smalos) verslą liudija Degutinių, Degutlankių, Smalinių, Smalininkų, Smalinpečių vietovardžiai. Medžio anglį degusių verslą mena Anglininkai. Rūdininkus ir jų verslo objektą bei vietą primena vietovardžiai Kazlų Rūda, Višakio Rūda, Senoji Rūda, Rūdbalė, Rūdupė, Rūdvietė, Rūdynas, Judrarūdė, Karčrūdė ir kt.

4 etapas. Ganymas miškuose ne tik keitė miško bendrijų sudėtį ir struktūrą, bet ir sudarė sąlygas atsirasti atviriems (bemiškiams) plotams, kuriuose formavosi miškų zonai savaime nebūdingos antropogeninės kilmės naujos buveinės ir augalų bendrijos. Pradžioje tai buvo miško aikštelės. Vėliau atsirado tyruliai (krūmokšnių bendrijos), susidarę miškų, augusių nederlinguose dirvožemiuose, vietoje. Tą patį galima pasakyti apie mažai produktyvias pievas, atsiradusias ekstensyviai ganomuose plotuose, kur rado prieglobstį nereiklios, bet ganymui atsparios žolės, kurias atvirose derlingose vietose nukonkuruodavo kiti augalai, o miškuose jos neišlikdavo dėl šviesos trūkumo. Rūšių turtingos, sausoms ir šiltoms vietoms prieraišios kseroterminės pievos susidarė kalkinguose negiliuose dirvožemiuose, kur rado prieglobstį ir iš stepių bei kitų pietinių sričių kilę augalai. Kseroterminės žolės miškų zonoje savaime buvo paplitusios ant uolų, akmeningų šlaitų ar stačių upių skardžių, kur savaime negali augti medžiai. Rūšių turtingos salpinės pievos susiformavo upių slėniuose. Pelkėtų ir šlapių pievų plotų didėjimą skatino iš pradžių nesąmoninga, o po to tikslingai žmogaus vykdoma vandens balanso kaita. Agrolandšafto plėtra didino dirbamų laukų bei priesodybinių teritorijų augalų bendrijų plotus. Tai sudarė sąlygas savaime patekti ir įsitvirtinti adventyviniams (svetimžemiams) augalams. Taigi, iki 19 amž. antrosios pusės nuolat didėjo ne tik floros, bet ir augalijos įvairovė, atvirose antropogeninės kilmės miškų zonos vietose atsirandant vis naujo tipo buveinėms ir bendrijoms. Maksimali floros ir augalijos įvairovė, matyt, buvo pasiekta apie 1750-1850 metus, kai ganymo sąlygotą viduramžišką parko tipo landšaftą pakeitė taip vadinamas priešindustrinis kultūrinis kraštovaizdis. Priešindustrinio kultūrinio kraštovaizdžio susidarymą sąlygojo ekstensyvi ūkinė veikla, kuriai būdinga: a) pievų bei dirbamų laukų eksploatacija, taikant, šių dienų akimis žiūrint, primityvią techniką bei nenaudojant mineralinių trąšų; b) vienkartinis šienavimas; c) saikingas ganymas; d) maksimali žmogaus sąlygotų biotopų įvairovė miškų zonoje. Taigi, būtent šiame etape ir susiformavo ekstensyvios ūkinės veiklos sąlygotos ir palaikomos ganėtinai stabilios tokiomis sąlygomis miškų ir atvirų plotų augalų bendrijos. Ekstensyvaus ūkininkavimo pavyzdžių iki šiol galima aptikti Dzūkijos nacionaliniame parke. Todėl neatsitiktinai Skroblaus upės slėnyje, kur tebėra nusistovėjusi pusiausvyra tarp ekosistemų ir ekstensyvios žmogaus ūkinės veiklos, kaimų pievose ar netgi sodybų kiemuose dar neretai aptinkamos, pavyzdžiui, gausios ir gyvybingos plačialapės gegūnės Dactylorhiza majalis (Rchb.) P. F. Hunt et Summerh. bei kitų gegužraibinių šeimos augalų populiacijos, o prie sodybų auginamų rugių laukuose iki šiol tebežydi paprastoji raugė Agrostemma githago L. Tai augalai, įrašyti į daugelio šalių Raudonąsias knygas ir daug kur jau visiškai išnykę.

5 etapas. Palaipsniui intensyvėjant žemės ūkiui, flora ir augalija ėmė skurdėti. Jau 20 amž. pradžioje Europoje prasidėjo antropogeninė augalų rūšių arealų redukcija bei dalies rūšių augalų išnykimas tam tikrose teritorijose. Tai vyko laipsniškai mažėjant augalų radimviečių skaičiui ir galiausiai jiems visiškai išnykstant. Pagrindinė tokių procesų priežastis yra žmogaus intensyvi ūkinė veikla, kuri ypač išryškėjo 20 amž. antroje pusėje ir kuriai būdinga: a) galingos technikos taikymas, iš esmės pakeičiant aplinkos sąlygas didelėse teritorijose; b) mineralinių trąšų, herbicidų naudojimas; c) plataus masto hidromelioracija (dirbtinis vandens režimo keitimas); d) ekstensyvaus ūkininkavimo sąlygomis susiformavusio priešindustrinio kultūrinio kraštovaizdžio kitimas bei jo specifinių biotopų nykimas; e) aplinkos užteršimas pramonės atliekomis. Būtent šiame laikotarpyje atsirado poreikis steigti Raudonąsias knygas, kuriose registruojamos ne tik išnykusios rūšys, bet ir tos, kurioms yra iškilęs išnykimo pavojus. Šiuo metu tiek atskirose šalyse, tiek visoje Europos Sąjungoje sukurtais gamtosaugos įstatymais siekiama išsaugoti faunos, floros ir augalijos bei buveinių įvairovę ateities kartoms. Vienok, tai nėra paprastas uždavinys.


Į viršų
 Aprašymas  
 
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 1 pranešimas ] 

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 7 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
POWERED_BY
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007