Gamtinė žemdirbystė

1. Kaip patartumėte sėti (daržovių) sėklas į žemę: sausuoju, šlapioju būdu ar sudaigintas?

* Sausasis būdas. Tiesiog imame sausas sėklas sėjame.
* Šlapiasis būdas (mirkymas). Sėklas išmirkome vandenyje (pageidautina minkštu, t.y. lietaus vandeniu) atitinkamą kiekį laiko (nuo keliolikos minučių iki kelių valandų) ir tada sėjame.
* Sudaiginant (angl. pre-sprouting). Tas pats kaip ir šlapiasis būdas, bet papildomai laukiame, kol iš sėklos išlys šaknelė (iki tam tikro ilgio) ir tada sodiname.

Žiūrint į gamtą, priimtiniausias, manau, turėtų būti šlapiasis būdas (sėkla dirvoje išmirksta nuo lietaus ir sudygsta), bet man jis nepasiteisino. Praeitą savaitę sėjau cukinijas ir žirnius sėklomis ir sudygusias pupeles. Pupelių lapeliai jau išlindę, o cukinijų ir žirnių nė kvapo. Sėjant dirvos temperatūra 10 cm gylyje buvo apie 12 laipsnių. Prieš sėjant, cukinijas ir žirnius pusvalandį pamirkiau vandenyje iki vizualaus vidinio sėklos sudrėkimo.

2. Tiesiogiai susijęs su pirmuoju klausimu. Ar reikia palaistyti žemę iškart pasėjus sėklas, o gal palaistyti prieš, o gal palaistyti ir prieš ir po? Ar, vėlgi, čia priklauso nuo tam tikrų veiksnių: ar prieš tai sėklos buvo mirkytos ar ne, dirva priesmėlis ar priemolis, ar mulčiuota, ar nusimato lietūs ir pan.? Mano atveju, dirva - apartas (ne mano valia) priemolis/priedumblis? su praktiškai nuliniu kiekiu smėlio, šiaurinis ~20 laipsnių šlaitas.

3. Sėjant sudaigintas sėklas, koks yra optimalus šaknelės ilgis? Vienur sakoma, kad sėti reikia iškart vos išlindus mažai šaknelei, kitur - šaknelės jau kelių centimetrų:
https://www.youtube.com/watch?v=2wVeTFg_Aic

Ačiū.

Gamtoje daugiausiai yra sėjama sausomis sėklomis. Sausu metu atsidaro sėklų indai ir jos išbyra, jas išnešioja vėjas. Šlapios jos nepaskristų. Ir po to jos ilgai guli žemėje ir sudygsta kai gauna lietaus.

Tai, mano manymu, jei norite gamtiškai, tai reikėtų sėti sausas sėklas.

Mirkymas ir daiginimas atsirado vėliau, kai žmogus užsimanė GREIČIAU nei reikia. O greičiau, ne visada yra geriau. Grodzinskis rašė, kad pasėjus geriau nelaistyti kelias dienas sėklų, leisti joms apsiprasti dirvožemyje, t.y. apsiprasti ant sėklos esančioms bakterijoms ir grybeliams su vietiniais dirvožemio gyventojais. Ant sėklos esančios bakterijos apsaugo sėklas nuo visokių kenkėjų, ligų, todėl svarbu jų nenuplauti, kad jos padėtų augalui augti.

Dabar daug sėklų parduodamos beicuotos, tai ten su chemija ir taip nužudytos visos bakterijos ir grybeliai, tai nėra prasmės nelaistyti keletą dienų. Bet jei darotės savo sėklas, sėjate geras nebeicuotas sėklas, tada reikėtų nelaistyti ir laukti kol lietus ateis.

O jei chemija apipurkštos sėklos iš pakelių, tada, žinoma, geriau pamirkyti. Tegu ta chemija sueina į vandenį, o paskui nunešti tą vandenį ir papilti sėklų parduotuvei po durimis. Tegu sau turisi. Tos chemijos nereikia į jūsų daržą, nes ji žudo ne tik blogąsias bakterijas, bet ir gerąsias. Ir po to, ta chemija gali patekti ir į jūsų augalus ir jūs tą suvalgysite. Tai bus jūsų kraujyje ir audiniuose.

Tad venkit chemija apipurkštų sėklų ir gyvenkit sveikai ir laimingai.

O jei nebeicuotos sėklos, bet iš pakelio - su chemija jos ar be?
Mes kasmet vargstam su pupelėm - keliasdešimt metų sėklos tik mūsų, bet paskutiniais metais dygstančias vis nugraužia, kaip išsiaiškinau, kažkokių musyčių lervos, rašo, kad taip atsitinka tada, jei pavasaris vėsesnis, sėklos ilgai dygsta. Mano pamąstymu, pamirkytos jos greičiau sudygtų ir gal tos nebūtų sugraužtos. Kai iš 200 pasėtų pupelių išdygsta 10 - liūdna, nors verk.

Beicavimas gali būti sausas ir šlapias. Šlapias yra kai sėklos panardinamos į skystį ir apsivelia chemija, o sausas, kai tiesiog į miltelius išvoliojama. Vienu atveju sėklos matosi, kad padengtos ryškiais beicais, kitu atveju - gali ir visai nesimatyti beicavimo.

Žinau, kad Babtų institutas sėklų nebeicuoja visiškai, tad iš jų galima pirkti saugiai, o kas firmų pakeliuose, tai sunku pasakyti. Greičiausiai dėl saugumo pabeicuoja visas sėklas. Nors gal ir ne. Nežinau.

Mirkyti sėklas galima. Daug ką galima. Tiesiog žmogus klausė kaip gamtoje daroma, kaip gamtiškiau, tai atsakiau, kad gamtoje sėklos paprastai nemirkomos ir jei norime gamtiškiau, tai reikėtų nemirkyti. Bet jūsų gi teisė rinktis kaip jums gyventi. Norit mirkot, norit nemirkot. Bile tik laimingai gyventumėt.

Pamąstau aš kartais, kad taip ir anaip gamtiškiau, bet kartais gamtiškai neišeina arba neauga

O pas mus auga gamtiškai. Gal ką nors ne taip darote?

Ar ne taip darau, ar žemė ne tokia, kaip jūsų Va, pavyzdžiui niekaip nesuprantu, kodėl mamos nemulčiuoti česnakai gražesni už mano mulčiuotus, ir taip kasmet, nors praktiškai viskas tas pats, tik pas mane jie mulčium apdėti. Jos didesnės galvos, o mano mažos galvytės, bet didelės skiltys užauga.

Po mulčiu žemė vėsesnė, todėl kai kurios daržovės geriau jaučiasi nemulčiuotoje žemėje, nes ji yra šiltesnė. Bet iš esmės, jeigu normalus mulčio sluoksnis, tai viskas normaliai užauga, nes mulčias kompensuoja šaltesnę dirvą didesniu vandens kiekiu ir mitybinėmis medžiagomis bei apsauga nuo piktžolių. Problema atsiranda, kai uždedama mažai mulčio. Tada jis neleidžia žemei įšilti, minusas, bet neduoda ir vandens, mitybos ir erdvės be piktžolių, kas būtų pliusai, o jų nėra.

Todėl reikia mulčiuoti kiek įmanoma storiau.

Pupelėms gal irgi nepatinka jūsų mulčiavimas. Siūlyčiau pabandyti tokį variantą tada. Paruoši lysvę ir palieki, kad įšiltų ji saulėje. Po kelių dienų pasėji. Bet mulčio dar nededi. Pupelės nesupūna šiltoje dirvoje ir puikiai sudygsta. O kai jau sudygo, tai tada mulčią uždedi ir storai. Joms svarbu šiluma dygstant.

Laimi, jeigu leisi, šiek tiek išsiplėsiu.

Dėl sėklų mirkymo. Kadangi šiemet pirmieji mano praktikos darže metai (iki to laiko buvo tik GŽ teorija), tai, žinoma, norisi pamatyt gerų rezultatų. Eksperimento tikslu dalį sėklų sėjau sausai, dalį šlapiai, dalį sudaigintas. Kaip ir minėjau pupelės buvo sudaigintos su kelių centimetrų šaknelėmis ir praktiškai visos sudygo. Pupelės (Limos) iš maisto prekių parduotuvės. Sėjau ne tiek dėl derliaus, bet kaip naudingą aplinkai augalą. Retorinis klausimas, kas geriau AR pirmą kartą pasėt sudaigintas sėklas, džiaugtis joms augant, sunokus - surinkti sėklas (arba tiesiog palikt lauke, kad pačios pasisėtų) ir kitais metais pasėti jas jau kažkiek prisitaikusias prie vietinių sąlygų AR sėt sėklas sausas, negaut derliaus, nusivilt ir spjaut į viską? Taip, gamtiškiau sėt sausas, bet GŽ juk kūrybiškas procesas.

Dėl sėklų palaikymo burnoje. Kiek teko domėtis, Anastasijiečiai taip paruošia sėklą prieš sėjant. Kęstutis Laukys tokiu būdu sėja žirnius. Ar esat išbandęs tokį būdą?

Dėl parduotuvinių sėklų ir beico. Visas sėklas (kol kas) perku sėklų parduotuvėse. Spalvotai beicuotų nenaudoju. Didelė dalis sėklų, panašu, yra beicuotos milteliniu būdu, nes sėklos atrodo balkšvos. Vis kažkiek geriau nei spalvotai beicuotos, ar ne? Sėklų pardavėjo intencija yra parduoti sėklas ir jas apsaugot nuo nepageidaujamų veiksnių beicuojant ar kitaip apdorojant. Augalai prieš sunokindami sėklas pardavimui, neabejoju, yra purškiami cheminiais preparatais. Kitaip tariant sėklos auginamos be meilės, grynai iš verslo prizmės. Tai va, klausimas ar galima nusipirkus tokių sėklų, nubeicuotų ir be meilės su laiku užaugint gamtiškai ir tau pačiam naudingą augalą? Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą, ar ne?

Dėl Grodzinskio. Kaskart, Laimi, iš pačio sužinau kažką "ekskliuzyvaus". Gal galima daugiau sužinot apie Grodzinskį ir jo darbus?

Dėl pupelių ir pupų. Dažno daržininko paklausus nepasakys apčiuopiamo skirtumo. O skirtumas visgi yra?

Dėl moliūgų pievoje. Planuoju pasėti daug moliūgų tiesiog pievoje. Moliūgai bus skirti tik lauko gyvūnijai. Suknisiu, kaip šernas žemės lopinėlius, pasėsiu tenai moliūgų sėklas. Moliūgai užaugs, dalis bus suvalgyta laukinių gyvūnų ir sėklos išnešiotos po visą teritoriją, dalis tiesiog "surūgs", jų sėklos peržiemos dirvoje, o pavasarį sudygs nauja moliūgų karta, dar labiau prisitaikiusi esamoms sąlygoms. Ir taip ciklas tęsis n metų. Gamtiškai geras ketinimas?

Tai tiek minčių lietaus. Ačiū už įžvalgas.

Apie sudaigintų pupelių sėjimą nepagalvojau, bet visai gal pasiteisintų, kai pas mus jos taip sunkiai dygsta, nors gerai veikia ir dengimas agroplėvele. Aišku, daug bėdos, bet svarbu, jog sudygsta... Aš mulčiu ir neužklodavau iškart pasėjusi, kad dirva įšiltų, bet tada musytės sudėdavo kiaušinius ir kirmėliukai sugrauždavo pupeles.

Beicuotas sėklas gal galima nuplauti prieš sėjant? Aš kiek ką sėju, mano akiai sėklos nebūna kaip nors apdorotos, nei kokios šviesesnės, gal tik nesimato... Esu mačiusi žalių morkų sėklų, bet tik jų. Auginu ridikėlių sėklas, bet labai daug jų sugraužia kirminai, todėl pagalvojau, kad pramoniniai gamintojai tikrai jas nupurškia nuo visokių kenkėjų. Salotų sėklas irgi graužia, bet gal mažiau. Bet užtat ketvirtus metus jau ridikėliai ir salotos iš savų sėklų ir puikiai dygsta visada!

Pupos nuo pupelių man pirmiausia skiriasi tuo, kad pupas galima valgyt žalias (nevirtas), kol dar nesukietėjusios, o pupelių negalima

Fleitute, galima paklaust kiek laiko jūs gamtiškai žemdirbiaujat savo darže? Gal turite savo tinklaraštį kur aprašote ką ir kaip sekasi auginti su nuotraukom? Kokios kultūros pasiteisino, o kokios - ne? Jei ne, gal galite aprašyt savo patirtį čia (jeigu turite laiko ir noro)? Gal netgi atskirą skiltį sukurt, tarkime, Laimio daržas, Fleitutės daržas, Eimutės daržas ir pan. Šiuo metu temos yra išskirstytos atskirai ir daug pranešimų kelių metų senumo. Tarkime, žmogų domina kaip savo darže sukasi Fleitutė. Apsilankius jos skiltyje, mato, kad tada ir tada pasėjo tokias ir tokias sėklas, tokiu ir tokiu būdu, tokioj dirvoj, gavo gerą derlių sezono gale arba ne, kaip išsaugo derlių žiemos metu, ką darytų kitais metais ir t.t. ir pan. Kad ir Laimio atsakymas su pupelėm. Laimiui užauga, o jums, Fleitute, ne. Laimis parašė, ką jis darytų jūsų vietoje, telieka išmėgint ir pasidalinti patirtimi sezono metu ar gale. Kitas žinomas užkietėjęs tradicininis ūkininkas pabandė gamtiškai augint bulves, po šiaudais. Rezultatas buvo apgailėtinas - bulvių užaugo nedaug ir jos mažos. Nuo to laiko tam žmogui GŽ tapo keiksmažodžiu. Daugelis pradedančių gamtiškai žemdirbiauti pirmais metais nusivilia ir grįžta prie tradicinio ūkininkavimo. Kad ir pastarosiom dienoms ypač aktuali tema, daugeliui užmulčiuoti šilumamėgiai augalai: pupelės,agurkai nušalo, o nemulčiuoti - ne. Ko galima išmokti iš to. Arba pasodinus apsieit be mulčio (kad žemė gerai įšiltų) arba sėti/sodinti vėliau arba (kiti variantai). GŽ senbuvių patirtis tikrai praverstų mums, "pirmokams" praktikantams. Mokykimės vieni iš kitų.

PS. Kadangi žaviuosi moliūgais kaip gera ir priežiūros nereikalaujančia kultūra, tai paeksperimentavau - dalį sėklų pasėjau sausai, dalį sudaigintas su maža šaknele, dalį daigais (negamtiška, žinau, bet ydomumo dėlei), dalį į sunkaus priemolio dirvą, dalį į "šieno tabletę"; sėklos tiek pirktinės (Nojaus), tiek iš pernykščių Maximoj ir Lidle pirktų moliūgų, tiek gautos per sėklų mainus. Sėklos nestratifikuotos, deja. Žiūrėsim, koks rezultatas bus sezono gale.

Aš gamtiška daržininke savęs nelaikau, tik gamtiškėjančia, skaitau forumą, Laimio atsakymus į visus savo klausimus ir pamąstymus ir žiūriu, ką galiu pritaikyt sau, savo nedideliam darže, kuriam mulčio ne visada užtenka, ne visada jis pasiteisina, o dažniausiai nieko nespėju
Mulčiuoju visada česnakus, tik nesuprantu, kodėl jie man niekad neauga kaip Laimiui (buvo jo nuotraukų ir stiebų, ir galvų), žirnius dažniausiai mulčiuoju, kai paauga ir rykštes susmaigstau, pupeles kaip spėju, nes ilgai tenka atsodinėti. Va, užsimerkiau dabar, sakiau daiginsiu, nes viena lysvė baisiai nesudygo.
Porą metų bandžiau mulčiuot agurkus, bet daugiau nebandysiu, nes jie visi su dėmelėm augo, tokie "parūdiję", mama raugt tokių nenori, sako, nesilaikys. Taip buvau gražiai užmulčiavusi ir teko viską nugrabot. Tai daugiau nebandysiu jų mulčiuot, nes MŪSŲ agurkams tai nepatinka. Kiti mulčiuoja ir sako, kad labai gerai. Braškes mulčiuoju, bet nuo mulčiavimo pradėjo vabalai iš žemės lįst ir braškes ėst. Bet gal ir taip ėstų, braškes dar pamulčiuosiu, jei bus laiko. Kopūstai mums nelabai užauga, bet juos visada mulčiuoju, patogūs tam reikalui. Visokios salotos, burnočiai, ridikėliai - greit auga, greit suvalgomi, neišeina man jų mulčiuot. Burnočiai patys kaip gyvas mulčius, pridygo man jų visose lysvėse. Pernai nežinojau, ką su jais daryt, šiemet raunu ir valgau, ir kitiems duodu

Moliūgai ir man patinka, paleidžiu į pievą ir auga, pernai labai rūpinausi, kad jie paskendo metrinėj žolėj, sakė, gali supūti, bet jie visi gražiai užaugo, tik sunku buvo rasti. Paskui bėda suvalgyti tiek, laimė, jie puikiai laikosi, dar ir dabar rūsy 10 likę, verdu sriubą arba džiovinu ir graužiam su vaikais - dažniausiai taip suvalgom. Sėklų nestratifikuoju ir daigais neauginu. Ir dar nepasėjau, ryt sėsiu Nespėju aš visko taip greit

O kitos gamtiškumo apraiškos mano darže - pirmiausia padariau plačius takelius, apaugusius žole, kuri labai lenda į lysves, bet pakeitusi požiūrį, kad žolė ne priešas, o draugas, nelabai dėl to nusimenu Ir rudenį lysvių nesukasu, o apdengiu šienu. Ir stengiuosi kuo daugiau savų sėklų užsiauginti. Tas dalykas man labiausiai patinka. Ir pirkt sėklų nereik, ir labai gerai dygsta, išskyrus bazilikus ir petražoles.

O GŽ susidomėjau 2014 metais, kai šitam forume užsiregistravau ir gaudavau visus atsakymus, ką kokiu atveju reikia daryti

Fleitute, didelis ačiū už patirtį. O kaip sėjate moliūgus ir burnočius? Iš savų sėklų ar pirktinių? Minėjote, jog sėjate moliūgus tiesiog pievoje ir jie gerai užauga. Gal galima plačiau kokiu būdu sėjate pievoje? Ar teisingai įsivaizduoju, jog nupešate visas žoles kokio pusmetrio diametru, lengvai supurenate paviršinį dirvos sluoksnį, įdedate SAUSĄ moliūgo sėklelę tam tikru gyliu ir uždengiate plonu, tų nupeštų žolių, sluoksniu? Ar moliūgų augimo eigoje jais kaip nors rūpinatės? Formuojate juos? Mulčiuojate? Klausiu todėl, nes kiekviena detalė yra svarbi. Kiekvieno patirtis yra svarbi.

Dėl braškių. Prieš keletą metų teko laiką praleist kolekt. sode. Braškės be jokios priežiūros augo iki kelių didumo žolėse, skonis ypatingas, uogos stambios ir jokių "kenkėjų". Tą gerai įsiminiau, tiesa, tuo metu dar nebuvau susipažinęs su GŽ. Kas link kenkėjų, jūs gal daržininkaujate kolektyv. sode? Kokia gyvūnija gyvena aplink jus? Ar turite problemų su kurkliais?

Dėl "piktžolių". Dažnai tenka pabendraut su tradiciniais daržininkais. Vos tik pasirodė, kokia "piktžolė" jie puola arba jas raut arba purkšt. Dauguma taip daro. Aš tai užmerkiu akis į tai, jeigu auga - vadinasi gamta žino geriau, ko reikia dirvai tuo metu. Neišrausi, kokio varpučio, nieko tokio. "Kenkėjas" vietoje tavo auginamos kultūros (galbūt) mieliau pasirinks natūraliai išaugusią "piktžolę". Daržininkaudamas darže aš ir pats dažnai suvalgau kokią "piktžolę". Kad ir tos pačios kiaulpienės ar ivan čai. Paragavus jų, praeina noras valgyt salotas.

Mūsų sklypas šiek tiek didesnis nei kolektyvinis sodas - apie 38 arus, tai nors ir GŽ akimis čia mažokas plotas, kad būtų galima gauti pakankamai mulčiaus, bet kartu ir tiek vietos, kad visko nesužiūrėsi ir tolimesni kampai dažniausiai bus apaugę. Mama atvažiavusi padejuoja, kad reiktų tą ir aną nuravėti, o aš jau nebepergyvenu, kaip yra, taip gerai, kai spėju - paraviu, kai ne, tai daugiau gamtos

Moliūgus ne tiesiai į pievą sėju, o į lysves, kurios toliau nuo kitų lysvių, pievoje, nes kitaip moliūgai užgožia arčiau augančius augalus. Rudenį pridengiam šienu lysves, pavasarį nugrėbiam, nuskabtuojam žoles, padarau griovukus ir pasėjusi sėklas užpilu žemėm. Ir laistau, kol išdygsta. Man vis baisiausias etapas - kol kas nors išdygsta. Paskui jau kai auga - ramiau, nors taip, su kurkliais bėdos nemažai, daug ką nukapoja. Gaila. Kai tėtis su dalgiu prišienauja - pamulčiuoju ir moliūgus. Vyras jei su žoliapjove praeina, dingsta visa žolė. Pernai aiškinausi čia, forume, kad prieš moliūgams išeinant į pievą reiktų ją gerai apšienauti, kad moliūgai tokioj aukštoj žolėj neaugtų, jiems lenteles pakišti, kad nepūtų. Bet augo jie aukštoj žolėj be lentelių ir beveik nepuvo žiemą. Beveik - vis apžiūrėdavau rūsy ir pamačiusi puvinuką parsinešdavau greitam suvartojimui.

Braškių pas mus kai kur pievoj prisiveisę, jei nieks nenušienauja - jos tikrai labai skanios, bet jų būna nedaug. Man skanios ir lysvėj auginamos, vakar pirmąkart šiemet paravėjau, nes jau aukštos žolės, šviesą užstoja. Daugiau turbūt neravėsiu. Kenkėjai nelabai jas puola, bet jei mulčiuota būna, pastebėjau, daugiau išgraužtų. Tai net nežinau, ar čia dabar jas mulčiuoti, nors dar nuo pernai kažkiek papuvusio mulčio likę.

Mūsų gyvūnija - kurkliai, kurmiai, ežiai, varlės, aibė skruzdėlių ir kol kas daug uodų

Moliūgai, burnočiai, ridikėliai, salotos, saulėgrąžos, pupelės - iš savų sėklų, morkų, petražolių, kopūstų, burokėlių - perkam.

Piktžoles kartais valgau, kartais į salotas įsipjaustau, dabar pilni svogūnai burnočių ir agurklių, ar vėjas atpūtė, ar tuo mulčiuotos lysvės buvo. Raunu ir valgau, kad svogūnams netrukdytų. Pernai nežinojau, ką su tais burnočiais daryti, išsiaiškinau, kad lapai valgomi (galvojau, kad tik sėklos). Dar paaugs, tai barščius iš jų virsiu, graži raudona spalva O agurklės tokios dygios, į kokteilį šiandien sudėjau, vaikai sakė, kad truputį pagadino skonį, bet vis tiek gėrė

Nu va kaip gražu. Pabuvus gamtoje ar pasikapsčius darže kyla įvairių minčių ir idėjų, bent jau man.

Dėl kurklių ir kitų kenkėjų. Vakar gyvai susipažinau su kurkliu. Iki to laiko apie juos teko tik skaityt. Snaudė sau ramiai mulčiuotoje lysvėje šalia pasėtų saulėgrąžų. Gal dėl to pusė saulėgrąžų neišdygo, gal ne; gražiai paėmiau jį ir padėjau atokiau pievoje. Stengiuosi su kenkėjais sugyventi draugiškai. Atrodytų, daržui pridaro daug žalos, bet ta žala tik mums žmonėms, gamtai gal kaip tik į naudą, kad nuės neperspektyvų daigą ar pasiligojusį augalą. Tarkime, žmogus pasodina/pasėja 10 moliūgų ir randa visus nuėstus. Supykęs ant kenkėjų:

1. puola purkšti chemija, statyti spąstus (blogas variantas; neigiamos emocijos darže; įsivaizduok save to kenkėjo vietoje; užsipuršk rundapą sau ant galvos ir pažiūrėk kaip bus smagu).
2. numoja ranka į žalą ir ir nieko nedaro, nieko nepasimoko (draugiškesnis variantas).
3. išmokęs skaudžią pamoką kitais metais pasės ne tą patį kiekį moliūgų (10), bet 200, 300, 500, 1000... Tegu kenkėjai ir suės didelę dalį augalų, bet tokia pati didelė dalis užaugs, ir džiugins savo gausa (geresnis variantas)

3-iu atveju, gauname didelį (tikėtina) derlių kurį galėsime valgyti visą žiemą, pasidalint su kaimynais, didelę dalį palikt laukinei gyvūnijai, smulkiems žvėreliams, bio-įvairovei didinti. Šiais metais prisėjau kelis šimtus moliūgų tiek pievoje lopinėliais, tiek lysvėse, tegu tik auga ir džiugina savo vaisiais.. Rudenį bus smagi atrakcija su vaikais eiti ieškot moliūgų į pievą.

Dėl uodų. Taip, jie labai įkyrūs, bet gamtoje veikia priežasties - pasekmės dėsniai. Kanda? Vadinasi, yra dėl ko. Kodėl nekanda Sibire gyvenančių žmonių? Teko bendraut su žmogum persikėlusiu iš miesto į kaimą. Pirmus keletą metų kando kaip pasiutę, paskui, matyt, priprato prie jo arba žmogus pakeitė savo mitybą ir požiūrį į gamtą. Mano supratimu, uodai pašalina "nešvarų" kraują iš žmogaus, kas savo ruožtu organizme iššaukia naujo "švaraus" kraujo susidarymą. Tokiu atveju, uodo įkandimas - sveikintinas dalykas, aišku, neypatingai malonus.

Dėl agurklių ir burnočių. Paskaitęs kaip jums smagiai ir paprastai užauga ir aš susidomėjau. Jeigu augalas (burnotis) vienmetis, bet pats pasisėja ir kitais metais vėl užauga tai yra puiku, o jeigu augalas dar ir ypatingai medingas (agurklė) tai yra fantastika. Tiesa, kitas klausimas ar šie augalai sudaro abipusiai naudingus (simbiotinius) ryšius su kitais šalia augančiais augalais. Jeigu sudaro, tuomet valio! Laimis kažkur šiame forume buvo parašęs apie tai, reikės pasidomėti plačiau.

Dėl laukinių piktžolių. Dabar kiaulpienes pakeitė jonažolių "jūra". Teko ragaut?

jonažolė labiau kaip vaistingas augalas naudojama, gydymo tikslais. negirdėjau, kad kas valgytų.

Jonažolių jauni lapeliai valgomi, BET, juos galima valgyti tik žiemą, nes vasarą jonažolės vartoti NEGALIMA, nes ji turi tokių medžiagų, kurios sureagavusios su saulės spinduliais kenkia odai.

Yra valgomesnių augalų, nei jonažolė, tai su ja geriau nerizikuoti. O jos arbatą gerti tik žiemą.

Puikiai rašot, aš kai tik galėsiu, tai daugiau atsakymų parašysiu. Dabar truputį užsiėmęs.

Na, kenkėjams kokios chemijos purkšti ir save nuodyti aš nesiruošiu, bet ko nors jiems neskanaus į urvus įkišti visai norėtųsi, kad ir tų pačių šiurkščialapių agurklių Šalia yra pieva, tegu graužia ten viską iš eilės, man negaila, o kai visas salotas baigia iššienauti - jau gaila, nes vargta jas sodinant. Ir visai ne kokios nupiepusios, gražios buvo. Vieną kitą kad nukanda - dar nieko, bet kai jau per daug - darosi nesmagu. Bet pagalvojau, kad jos gana tankiai suaugo (pataupiau vietą lysvėj) ir žolės nelabai telpa, tai ką daugiau kurkliams graužti. Kai yra pasirinkimas, pvz, visokių burnočių, tai tuos paskabo. Kol jie mažiukai, manau, svogūnams (juose jų daugiausia) nelabai kenkia, šviesos dar neužstoja. Kai dar paaugs - nurausiu ir suvalgysiu. Pernai vienas burnotis už mane aukštesnis užaugo, paskui vėjas nulaužė. Susirinkau šakeles, prisipurčiau sėklų, vaikai į sriubą dedasi. Bet išgirdau, kad praeina jos kiaurai ir nesusivirškina, reikia užplikyti arba sumalt kavamale. Bet dar neprisiruošiau taip padaryt. Galvoju, gal vis pasisėt į tuščią plotelį, bus jaunų burnočiukų.

Uodų daug, kanda mus, kanda vaikus, bet labiau vakare, dieną saulėj jų beveik nėr. Vakar pas draugus sodyboj buvom toliau nuo miesto, tai va ten uodų! Tai grįžus namo atrodo, kad pas mus niekis, savi, pažįstami, aiškūs
Mano supratimu, uodai paprasčiausio kraujo gurkštelna, o ar smarki reakcija kils - priklauso nuo žmogaus, kuo jis sveikesnis, tuo mažiau alergiškas.

Atlikau bandymą su sausom, mirkytom ir palaikytom burnoje moliūgų sėklom. Rezultatai:



Iš šio mini-eksperimento darau (netoli einančią) išvadą, kad, visgi, labiau apsimoka sėti sausas sėklas nei mirkytas (Laimis viršuje trumpai aprašė kodėl). Na, bent jau moliūgams.

Kadangi turėjau prisipirkęs daug įvairių gėlių sėklų tai norėjau pažiūrėt, koks jų daigumas ir augimas. Pasiėmiau paprastus polipropileninius indelius, pripyliau juos paprasto smėlio (ne juodžemio ar komposto) ir prisėjau: agurkles, bazilikus, chrizantemas, gaisrenas, gvazdikus, kalendras, laibenius, nasturtes, pelėžirnius, portulakas, raktažoles, raudonėlius, rozmarinus, rugiagėles ir serenčius.
Per 17 dienų visiškai neišdygo raktažolė ir rozmarinas.

O labiausiai pasiteisinę šiomis dirbtinėmis sąlygomis (daugiausiai žaliosios masės, greičiausiai sudygę ir augę) yra: agurklės, rugiagėlės, nasturtės, pelėžirniai.


Mano manymu, greičiausiai dygstantys augalai/gėlės turi geresnes galimybes pakovot su geržolėm dėl vietos po saule. Greičiau užaugs, greičiau uždengs žemę savo lapais, greičiau įsišaknys.
Kitas eksperimentas bus sėjant sėklas tiesiog šieno ir šiaudų mišinyje, priemolyje, sutrūnyjusioje ir grybų paveiktoje medienoje.

Super. Ačiū už eksperimentus.