Daržinė žliūgė: salotoms, sriuboms ir vaistams
2012 m. gegužės 29 d.
Naudingi patarimai
Įkyri pažįstama gali tapti drauge
Ko gero, daržinę žliūgę pažįsta visi. Net ir miestiečiai, nuo gimimo daržų neturintys. Mat ši įkyri piktžolė auga vos ne ant asfalto. Ima ir sužaliuoja žiemą gėlių vazonėlyje ar balkono kamputyje.
Žliūgės žydi vos ne ištisus metus baltais, panašiais į žvaigždutes, žiedeliais. Atrodo, jog ši piktžolė amžina, tačiau šio vienmečio augalo gyvenimas trunka tik apie pusantro mėnesio. Per tą laiką augalas spėja pasisėti ir naujų palikuonių užauginti. Ir taip: derlius po derliaus. Barsto sėkleles, kurios būna daigios net 25 metus. Ir žaliuoja nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Sumanus augalas. Žliūgės lapai visada sultingi, nes ji ir per sausras sugeba lapais surinktą rasą nukreipti ir ja palaistyti šaknis. Moka sukaupti vandens atsargas tarpubambliuose ir reikalui esant iš šių atsargų atsigaivina – nepražūna.
Žliūgė moka ir orus atspėti. Jeigu ji iš ryto neišskleidė žiedų – dieną tikrai bus lietaus.
Su piktžole žliūge galima ne tik kariauti. Galima susidraugauti. Žliūgės žolė – neblogas pašaras daugeliui naminių gyvulių ir paukščių. Tinka ir žmonių maistui. Žolininkai žliūge ne vieną ligą išgydo.
Medžiagos ir jų poveikis
Žliūgėje mokslininkai rado nemažai naudingų medžiagų. Jos žolėje yra saponinų, vitamino E, askorbo rūgšties, karotino, flavonoidų, mineralinių medžiagų...
Senovėje žliūgė plačiai buvo naudojama įvairioms ligoms gydyti. Pirmame šios eros amžiuje senovės Romoje gyveno vaistažolininkas Dioskoridas. Jis parašė 5 tomų veikalą apie vaistinguosius augalus. Tarp 800 augalų buvo minima ir žliūgė, mokanti sustabdyti akių uždegimą, numalšinti ausų skausmą.
Tiek senovėje, tiek dabar žliūgė liaudies medikų dažniausiai vartojama išoriškai. Ja gydomos žaizdos, šunvotės, egzemos, vabzdžių įkandimai, spuogai, žvynelinė, alerginės ir kitos ligos. Galima žliūges dėti ant artrito pažeistų sąnarių. Patariama karštais žliūgės kompresais malšinti radikulito, reumatizmo skausmus. Nuoviru ar šviežiomis žolės sultimis galima gydyti žaizdas, stabdyti kraujavimą. Kinijoje žliūgės šaknis vartojama kraujavimui iš nosies ir gausiam kraujavimui mėnesinių metu stabdyti.
Teigiama, kad žliūgė įveikia uždegimus, nes turi antibiotinių savybių. Todėl ja galima gydyti šlapimo takų infekcijas. Žliūgė gali padėti peršalus, sergant bronchitu, kosint. Sugeba išlaisvinti užkietėjusius vidurius.
Tvirtinama, kad žliūgė žmogų veikia tonizuojančiai. Stimuliuoja širdies darbą. Pagerina medžiagų apykaitą. Naudinga centrinei nervų sistemai. Todėl labai sveika pagulėti vonioje, į kurią įpilta žliūgės nuoviro. Tokia vonia ne tik nervus nuramins, bet ir sumušimus ar nubrozdinimus, išbėrimus pagydys.
Daug gerų žodžių apie žliūgę yra parašiusi ir pasakiusi mūsų žolininkė Adelė Karaliūnaitė. Pasak žolininkės, senyvi žmonės žliūgės arbatą gali gerti visus metus: pagerės regėjimas, pagerės širdies darbas, sustiprės kraujas, mažiau trūkinės kraujagyslės, nusiramins nervai, sumažės skausmai, suminkštės augliai, lipomos, limfomos, geriau gis žaizdos, pagražės oda, nagai, plaukai...
Ponia Karaliūnaitė pataria vaikus, kamuojamus neurodermito, atopinio dermatito, vidurių užkietėjimo ar pūtimo, kamuojamus mažakraujystės, maudyti žliūgės žolelės nuoviro voniose bent 2 kartus per savaitę ir duoti gerti žliūgės arbatos. Pasak žolininkės, žliūgės neverta džiovinti, nes labai vertingas medžiagas ji kaupia sėklose. Tad džiovinant žolę augalas subręsta – sėklos išbyra. Geriausia žolę sumalti mėsmale ir tyrelę užšaldyti ledukų paruošimui skirtuose maišeliuose. Tada užtenka paimti sušaldytos žliūgės gabaliuką ir jį užplikyti verdančiu vandeniu. Tokios arbatos kasdien galima gerti net po 3-4 stiklines.
Žliūgės šviežios žolės galima kiaurus metus turėti ir vazonėlyje ant palangės. Nors jaunos, dar nepradėjusios žydėti žolės galima ir susidžiovinti.
Žliūgės arbata: 1 valgomasis šaukštas žolės užplikomas stikline verdančio vandens ir paliekama pusvalandžiui pritraukti. Tokios arbatos galima gerti kasdien tarp valgių 3-4 porcijas.
Galima išsisunkti žliūgės sulčių ir pabandyti neskubant taisyti sveikatą. Iš pradžių gerti po arbatinį šaukštelį, o toliau, stebint savijautą, net po valgomąjį šaukštą 3 kartus per dieną.
Tačiau žliūgė nėra visai nekalta žolė. Perspėjama, jog jos nereikėtų vartoti esant žemam kraujo spaudimui, nėščioms ar krūtimi maitinančioms moterims. Kaip visada: liežuvis nenutruks, jeigu su gydytoju ar vaistininku dėl gydymosi vaistažolėms pasitarsime.
Galima valgyti
Tačiau, matyt, nieko blogo neatsitiks, jeigu neatsiklausę specialistų, tiesiai iš daržo pasirausime saujelę žliūgės. Žolę nuplausime, sukramtysime ir nurysime. Pajusime žliūgės nepakartojamą skonį. Taip artimai su ja susipažinus, bus galima be baimės žliūgės dėti į sriubas, troškinius, salotas...
Paprasčiausias žliūgės receptas: susmulkinti 100 gramų žolės, pasūdyti, sumaišyti su 20 gramų grietinės. Salotas papuošti virto kiaušinio gabalėliais ir nešti į stalą. Bus: ir skanu, ir sveika!
Parengė Feliksas GRUNSKIS
Felikso Grunskio nuotr.