Gamtinė žemdirbystė

Pelenai stiprus dalykas, jais netgi pudruoja bulvių gumbų pjūvius, kad neužsikrėstų jie kokiais grybeliais ar bakterijomis. O žinant dar, kad žmonės pelenų pila bilekiek, tai saugiau juos naudoti rudenį. Dabar užpylus gi galima pražudyti bakterijas ir pasidaryti daugiau žalos, nei naudos. Jei pilsime po mulčiumi, tai tiesiai ant bakterijų ir koncentratą. Jei pilsime ant mulčiaus, tai pelenai po truputį su lietumi "dasikas" iki dirvožemio ir po truputį susimaišys su juo. Todėl geriau rudenį kai bakterijos jau miega ir yra keletas mėnesių kol pelenai susimaišys su žeme. Dabar užpylus vis tiek gerąja prasme jie pradės daryti poveikį tik kitais metais kai susimaišys su žeme, o blogąjį poveikį gali padaryti iš karto.

Daržovės jautresnės, jos greitai auga, tai su jom reikia atsargiau. Medelių taip saugoti nereikia, tai vasarą jei turit pelenų geriau ant medelių mulčio pilti. Mulčią patraukti yra sunku, todėl lengviau pilti ant mulčio, o ne po juo. Ir pilti reikia nedaug. Jei miškas sudega, tai nė milimetro pelenų nesusidaro. Tai štai tiek ir mums reikėtų. Papudruoti. Kitais metais dar papudruoti. Ypač tinka kaulavaisiams ar kitiems medeliams, kurie mėgsta šarminę terpę, o rododendrams ir spygliuočiams netiks.

Keli klausimai:
1. Kuomet tada jau pradeda daržui trukdyti tos aukštos žolės, koks kriterijus jas nušienauti ?
2. Apie notrelės karaliavimą ir 'mulčiavimą' gyva augančia žole (kaip garstyčios pupoms) - bet ar nebus dvigubas darbas, kad leidžiama žolei sudaryti velėną, o kitais metais, kai norėsi sėti - turėsi tą velėną skvarbyti ?

Kai pradeda užstoti šviesą, t.y. meta šešėlį anksti ryte ar vėlai vakare arba užstoja dangaus skliauto dalį. Net iš šiaurinės pusės jei auga žolės ir saulė niekada iš ten nešviečia, tačiau jos gali trukdyti šviesai patekti, nes šviesa patenka ne tik tiesiogiai nuo saulės, bet ir atsispindėjus nuo dangaus. Praktikoje tiesiog galima pasilenkti ir savo akis "pakabinti" tame pačiame lygyje kur yra kultūrinio augalo lapai. Stovint mums gali atrodyti, kad augalas gauna šviesą, o pasilenkus iki augalo matosi, kad kokį trečdalį dangaus jau uždengia šalia augančios laukinės žolės. Va, tada jau reikia šalinti.

Šviesa, ko gero vienintelis kriterijus, parodantis, kad jau laikas šalinti žoles. Kitas kriterijus nesvarbus kultūriniams augalams, bet gali būti svarbus žmogui - patogumas. Jau kai nepatogu, tai ir šalini.



Garstyčios sėjamos pačioje pradžioje su pupomis, o kai paauga kokio sprindžio dydžio, tai nuraunamos ir užmulčiuojamos. Tas būna kokį gegužės ar birželio mėnesį. O pupos lieka augti birželį, liepą, rugpjūtį. Per tuos tris mėnesius garstyčių šaknys guli apmulčiuotos ir po truputį nyksta. Rugpjūtį, rugsėjį nuimant pupas garstyčių šaknų būna beveik nelikę. Bet likę stiprios pupų šaknys. Štai jos sunkiau pasišalina. Bet tai paimi už stiebo prie šaknų ir išrauni. Nes trukdo pasėti naują kultūrą tie strampai. Rugpjūtį nuimant pupas dar pasėji ridikėlius į tas pat vietas.

Suprantu, ko baiminamasi. Jei susiformuoja velėna, tai vėl reikia įdirbinėti žemę. Bet velėna taip greitai nesusiformuoja. Garstyčių ir pupų atveju visai nesusiformuoja velėna. O notrelių ir kitų laukinių žolių, jau pradeda formuotis. Pavyzdžiui, notrelės auga jau nuo rudens iki žiemos. Pora mėnesių. Paskui anksti pavasarį nuo atšilimo kokį balandį, gegužę vėl du mėnesiai susidaro iki sodinimo kultūrinių augalų. Bet notrelių šaknys mažos, o daug lapų. Tai jos lengvai įveikiamos. O, pavyzdžiui, varputis ar garšvos, dilgėlės sunkiau įveikiami. Bet viskas įveikiama, nes metų bėgyje, kol augini juk mulčiuoji, šalini žoles ir stiprios velėnos jos nespėja suformuoti. Varputis paliktas rudenį ir pavasarį iki gegužės augti priaugina apie dvidešimt, trisdešimt stiebų kvadratiniame metre. Tai nuimi mulčią su grėbliu, ir praskuti žemės paviršių su plokščiapjove ir tuos trisdešimt stiebų lengvai nuimi. Jei jų priaugtų daugiau, tai jau būtų sunku įveikti. Bet dėl mulčio buvimo ir laiko trūkumo, jų daug nepriauga. Nei varpučio, nei kitų žolių.

Va, nuotraukoje, baisusis varputis paliktas rudenį augti nuėmus rugsėjį pupeles ar morkas, nepamenu, iki žiemos, paskui augęs porą mėnesių iki kokio gegužės mėnesio, suformavo tik štai tokią velėną. Ją lengvai įveikiau su plokščiapjove ir padariau lysvę - nuotrauka apačioje.

Ačiū, jau aiškiau, su vienmetėmis kultūromis. O kaip su daugiametėmis... Mano braškės auga apmulčiuotos, ir ten prasimušė pro mulčą ir įsiviešpatavo tokia šliaužianti žolė, pamiršau pavadinimą, žodžiu virš mulčo padaro žaliuojančią pievelę Dabar jau suprantu, kad gerai, jog žali lapai surenka saulės šviesą, bet kaip su šaknimis.. įdomu, kas ten dedasi po mulču. Bijau net ir judint, iš vienos pusės bijau lyst į tą gyvatyną, kad labiau nesusinervint ( ), iš kitos ar nebus tai negamtiška.. pakelti, išpurenti velėną ir vėl užmulčiuoti ?

Jei ta žolytė nestelbia braškių, nieko daryti nereikia - šaknys nepakenks. Bet jei ima viršų, tuomet dvi išeitis: apravėt (tiksliau nuo paviršiaus nupešt tą žolelę) arba ją užkrauti mulčiumi

Taip, tiek su vienmetėm kultūrom, tiek su daugiametėm daroma tas pats - mulčiuoji ir ravi. Su vienmetėm dar turi galimybę periodiškai nutraukti visą mulčią ir nuskusti su plokščiapjove. Su daugiametėm tą padaryti sunkiau. Bet gal, kaip Eimutė sako, nebus problemos? Tiesiog mulčiavimas ir ravėjimas neduoda susidaryti velėnai. O jeigu netyčia susidarys per didelė velėna, tada galima nuimti mulčią ir praeiti su plokščiapjove ar kitu panašiu įrankiu, pašalinti tas šaknis aplink braškes ir gražinti mulčią atgal.

Dirvožemio struktūra susideda ne tik iš šaknų, bet ir iš grumstuotumo. Yrančios šaknys palieka tuneliukus pro kuriuos oras vaikšto, bet jeigu susidaro grumsteliai įvairaus dydžio, tai oras gali praeiti tarp tų grumstelių. Gaunasi panašus efektas. Be to, jei naikini šaknis aplink braškes, tai sunaikini tik paviršines, t.y. trijų-penkių centimetrų gylyje. O absoliuti dauguma žolių suleidžia šaknis ir giliau. Dalis šaknų, o būtent tos, kurios yra giliau nei penki centimetrai liks ir supus, palikdamos po savęs tuneliukus. Mulčiavimas prikviečia daug kirminukų ir vabzdžių, kurie irgi padaro kanalėlius. Žodžiu, žolių pašalinime aplink braškes nieko blogo nematau. Jei jų mažai, tai užteks mulčiavimo ir ravėjimo, jei užpuolė per daug, tai imiesi rimtesnių priemonių.

Paguodė ir mane tas faktas, kad net ir pešant žolę su šaknim, vis tiek tų šaknų užtektinai lieka ir žemėje Aš iš įpročio raunu visas žoles su šaknim, o ne skabau, greičiau man taip nei su kokiais nors įrankiais bandyti skusti aplink braškes... Šiaip su braškėm tikrai sunkoka susitvarkyti, mane visada labiausiai ne žliūgės nervina, bet tie varpučiai... Su šaknim paraunant galima šiek tiek ilgiau atsikvėpti, antraip net pro mulčių baisiai greit visos žolės prasikala...

Pas mus darže, tai visos žolės lengviau nusiskina, nei išsirauna, tad skinam. Bet yra tokios aklės. Štai jos lengviau išsirauna, nei nusiskina. Tai jas raunam. Darom kaip lengviau kiekvienoje situacijoje. Tos pačios aklės išsirauna tik dalelė šaknų, o kitos lieka po žeme ir supūna.

Ir aš prie to paties noriu paklausti - ar svarbu, kokio tipo pelenai? Tiksliau tariant, ar briketų pelenai netinka? Turbūt malkų geriau? Ar jokio skirtumo?

Briketų gamintojai deklaruoja, kad briketai gaminami sušlapinus ir supresavus pjuvenas - iš principo pelenai turėtų būti tokie patys kaip ir malkų. Bet realiai kartą atvežė tokių smirdančių briketų, kad jų pelenų nė už ką nesinorėjo pilti į daržą.