Gamtinė žemdirbystė

Šiandien turime tokią situaciją, kad maisto produktų kainos yra stipriai numuštos. Burokėlių kilogramas žiemą parduotuvėse 65 centai. Morkų kilogramas - litas. Pusė sumos nueina mokesčiams ir perpardavėjui. Realiai ūkininkas parduoda burokėlius po 30 centų ir morkas po penkiasdešimt centų.

Tokios kainos gaunasi, nes ūkininkai augina su traktoriais ir kombainais. Užaugina daug tonų prudukcijos ir užsidirbę po vieną centą už kilogramą gali pragyventi. Teisingiau šiais laikais jau nebegali pragyventi net ir tokiu atveju. Jiems valstybė moka dotacijas, kad jie pragyventų.

Gamtinėje žemdirbystėje situacija kitokia. Pas mus vyrauja rankų darbas ir valstybė dotacijų nemoka. Produkcijos kiekis dėl rankų darbo ribotas. Morkas apsimoka pardavinėti tik tarkime po 6-10 litų kilogramą, o burokėlius po 6-8 litus. Štai ši kaina jau arčiau realybės yra, nors ir taip dar per žema. Ją tokią galima padaryti tik tokiu atveju, jei naudojiesi kitomis civilizacijos sistemos gėrybėmis - gyveni prie Vilniaus, kur yra sukurta rinka, kur iki tam tikros sumos nereikia mokėti mokesčių, o valstybė už kitų mokesčių mokėtojų pinigus nutiesia kelius, kur pašalpas galima gauti, kompensacijas ir t.t.

Reali kaina daržovių turėtų būti kitokia. Ją galime apskaičiuoti, pavyzdžiui, pagal sugaištą laiką. Burokėlių sėklai pasigaminti sugaišau tiek laiko, žemės "įdirbimui" tiek, ravėjimui tiek, derliaus nuėmimui tiek... Štai čia ir bus reali kaina.

Aš čia ne dėl pardavinėjimo rašau. Aš noriu pasidalinti mintimis apie produkto vertę. Kai burokėlio kaina parduotuvėje 65 centai, o už ofisinį darbą mokama po 10-20 litų į valandą, tai mažai kas nori grįžti prie žemės ir augintis maistą. Kam? Juk valandą padirbęs, gali burokėlių nusipirkti visiems metams. Dieną padirbęs užsidirbsi tiek, kiek reikia nusipirkti morkoms, bulvėms, kopūstams ir pupelėms visiems metams. Tai kam lenkti nugarą, ravėti, jei gali dieną padirbti ir visus metus bimbinėti?

O turėtų būti atvirkščiai. Ofisinis darbas turėtų kainuoti centą į valandą (nes daugumą ofisinio darbo gali atlikti kompiuteriai ir robotai, o šiems daugiau ir nemokėsi nei jie patys kainuoja), o morkų kilogramas turėtų kainuoti 30 litų. Štai tada daugiau žmonių susižavėtų žemės ūkio veikla. Nes maistas tikrovėje yra labai svarbus dalykas. Ir auginti maistą yra labai rimtas, vertingas užsiėmimas. Šiam užsiėmimui turėtų būti suteikiama didesnė reikšmė.

Aišku, jei išliks toks didelis darbo pasidalinimas, tai žemė vistiek nebus vertinama. Tada maisto produktų kaina bus didesnė, ūkininkams nereikės mokėti dotacijų, jie ir taip gerai gyvens, bet ir toliau gamins nuodingus produktus ir žudys gamtą - žemę, upes, vandenynus, orą...

Išeitis asmeniškame lygmenyje. Nedaug kas įvertins žemdirbio darbą kai ofisinis darbuotojas gauna 2000 litų ir burokėliai kainuoja pusę lito. Tačiau asmeniškame lygmenyje tas padaryti įmanoma. Nemažai yra atvejų kada žmogus meta gerai apmokamą darbą ir imasi auginti daržoves. Bet tai daroma ne dėl to, jog žemės ūkis būtų tokia pat rentabili sritis kaip ir ofisinė, tačiau iš kitų vertybių. Žmogus ne dėl pinigų, o dėl kitų savo vertybių nusprendžia imtis maisto auginimo. Galbūt jis mato tame ateitį, mato švarius produktus, sveikatą, jam patinka toks gyvenimo būdas, skonis savo užauginto maisto. Štai tokiu atveju galima jau dabar pradėti perėjimo procesą nuo nenaudingo ofisinio darbo prie žemės produktų auginimo. Ir paskatina tą ne įprastoji vertybė pinigai, o kitos vertybės.

Asmeniškame lygmenyje maistui vertę nustatai pats. Tarkim burokėliui užauginti sugaišti tris valandas, reiškia jis tiek vertas. Bulvei užauginti sugaišti valandą. Labiau vertini burokėlį. Petražolei ir salotai užauginti sugaišti valandą, bet nė kiek nepavalgai. Tada sugalvoji, kad gal tai yra nevertingos daržovės, kurioms savo laiko neskirsiu. Pats suteiki vertę.

O tai kaip tu įsivaizduoji tuomet gyvenimą mieste? Iš bado merdėjančius ofisinius darbuotojus?

O jeigu jie "susidomės" ir išsikels į kaimą, tai kur dėsis stirnos, vilkai, briedžiai ir pan., kuomet kiekvienas norės savo krosnį pasikūrent ir n hektarų žemės/daržų nuo jų apsitvers?

Aš tai manau, kad kaina yra labai teisinga. Ji palaiko mases mieste ir taip gelbsti mus nuo ekologinės katastrofos šiandien. Ne rytoj, ne rytoj ji vistiek ateis, bet šiandien dar galim pasidžiaugt savo išskirtinėmis galimybėmis užsiiauginti tą ar aną.

Visiems, kas iš Lietuvos išvažiuoja aš dar sutikčiau ir kokį litą primest. Kad nebegrįžtų. kad laukai toliau dirvonuotų ir miškais apaugtų.

Gaila, bet taip nėra, bent jau tuose kraštuose, apie kuriuos žinau. Ne nuo išvažiavusių žmonių priklauso žemių dirvonavimas. Jaučiu netgi nebūtų labai didelių problemų pagrįsti skaičiais, kad nuo to laiko, kai masiškai pradėjo išvažiuoti žmonės ir tuštėti kaimai, dirbamų žemių tik padaugėjo. Su dabartine technika keletas žmonių gali apdirbti šimtus hektarų. Žemę dirbančių žmonių mažėja, tačiau žemės nepaliekamos dirvonuoti ar mišku apaugti, deja, dirbamos, ir ūkiai stambėja.

Mano manymu, vien į dirbamos žemės hektarus net nepakanka žiūrėti, susidarius dabartiniams stambiems intensyvios žemdirbystės ūkiams klostosi ir atitinkamas "kaimiškų" vietovių vaizdas, kai nebelieka vietos tarp laukų įsiterpiantiems nedideliems miškeliams, tarpuribiams, pavieniams medžiams, sodams, atsiranda laukai nuo horizonto iki horizonto, praktiškai be vietos jokiai gyvūnijai.


Taip nebūdavo, kad žmonės visą žemę apsitvertų. Tai kodėl jie tai turėtų daryti dabar? Jei ir tverdavosi, tai savo kiemo teritoriją, daržą. Visų žemių nesitverdavo. Ir pagalvojus apie šiandieną nepanašu, kad žmonės masiškai tai darytų, ir grynai dėl praktinių priežasčių - tas pareikalautų itin didelių investicijų.

Visuomenėje procesai vyksta labai lėtai. Niekada nebūna taip, kad staiga visi ima ir pakeičia savo gyvenimą. Net jei elektra dingtų ar meteoritas trinkteltų, tai vistiek visi nepereitų į kaimus. Jau geriau mirtų, nei imtų žemę dirbti. Tiesiog taip sunku yra žmogui pasikeisti, kad jis greičiau mirtų, nei kardinaliai pasikeistų. Greičiausi pokyčiai kurie vyksta žmonijoje yra revoliucijos. Jos skausmingos ir nusineša daug aukų. Bet tai yra greičiausias procesas. Ir jei pažiūrėsime kaip viskas pasikeitė po revoliucijos, tai pamatysime, kad ne tiek jau daug ir tepasikeitė. Tai nematau šansų, kad staiga kažkas įvyktų visuomenėje. Procesas bus lėtas, esanti karta nelabai pasikeis, didesni pokyčiai prasideda nuo mūsų vaikų...

Stiprus judėjimas iš miestų prasideda kiekvienoje šalyje pasiekus tam tikrą lygį. Amerika į užmiestį jau seniai kraustosi, Lietuva dar tik pradėjo. Išsikrausto pirmiausiai turtingieji, ekologai, madingieji ir kiti pagavę naujus vėjus. Tikrai kiekvienoje šalyje tarsi mada kyla kraustytis į miestus, o po to - atgal iš miestų. Net matosi ore tvyranti ideologija. Tačiau visur viskas vyksta labai lėtai. Jokių katastrofų neįvyksta. Kažkas emigruoja iš kaimo vietovės į geresnę šalį, kažkas iš miesto užima jo vietą, kažkas iš kitos šalies užima miestiečio vietą, kiti panašūs procesai vyksta, bet nei katastrofos, nei skausmingos greitos revoliucijos kaip nėr taip nėr. Tai, trumpai tariant, aš visai nepergyvenu. Nieko staigaus ir blogo neatsitiks.

Bet tai nereiškia, kad mes negalime svajoti arba užsibrėžti tikslų, kuriuos galės pasiekti tik mūsų vaikų vaikų vaikai... Esame žmonija ir kažkur judame. Arba patys išsikeliam tolimus tikslus, ideologiją, susistatom pasaulėžiūrą arba už mus kažkas kitas iškels ir vedžios mus kaip nori ir kur nori, primes savo ideologiją.

Tai kai sakau, kad kainos dabar numuštos ir būtų gerai, kad viskas grįžtų į savo vietas, tai turiu mintyje tolimus siekius. Gamtinė žemdirbystė irgi yra ideologija, pasaulėžiūra, filosofija, programa ir į ją įrašome tam tikrus kodus. Kai kuriems žmonėms patinka sukurtoji filosofija ir jie pradeda elgtis pagal sudėliotą sistemą. Taigi, kaip užsibrėšime ateitį, kokius tikslus išsikelsim ir jei nusišypsos laimė ar būsim pakankamai profesionalūs, kad įtikinti ateities kartas, kad mūsų filosofija yra labai faina, tada taip ir gyvensime.

Taigi mano rašomi tikslai yra į ateitį. Būtų gerai, kad ateityje teršalų neliktų nei ore, nei vandenyje, nei dirvožemyje... Deja, miesto tipo susigrūdimai prie to priveda. Kažkaip po truputį žmonės turės persiprogramuoti ir išmokti gyventi ne miestuose. Bet tai ne šioje kartoje ir dar negreitai. Net jei dauguma to užsimanytų, tai vistiek tai neįvyktų staigiai, nes viena yra norėti, kita yra išmokti taip daryti, pasikeisti.

O iš kitos pusės žiūrint, tai tu, nawjia, teisi. Gerai, kad šiuo metu kaina yra tokia, kokia yra. Turim ką susikūrėm, arba ką už mus kiti sukūrė. Šiuo metu geros kainos ir reikia tuo džiaugtis, tačiau kaip gyvensim ateityje? Ar norim taip kaip dabar gyventi ar kažką keičiam. Jei nepatinka užterštas oras ir upės, tai reikia kažką keisti. Ir sakyčiau vertybes. Vertybė turėtų būti švarus maistas, o ne pinigai, darbas, kelionės po egzotinius kraštus, kurortus, automobiliai ir visokie kiti daikčiukai kurie teršia orą. Ofisinis darbas nekuria švaraus oro. O štai teisingas žemės ūkis, permakultūra ir gamtinė žemdirbystė, išsikėlę tikslus į švarią ateitį. Tą ir bandom paliesti šioje temoje. Kur esame ir kur link einame.

Be to juk maža maisto kaina yra naftos nuopelnas, kai ji taps vis sunkiau pasiekiama ir vis brangs, ir maisto kainos kils. Turbūt

Manau ne naftoje čia reikalas. Baigsis nafta, tai pereis ant kitų energijos šaltinių - akmens anglies, atominių elektrinių, saulės, vėjo ar kokio kito kuro. Esmė, kad sukurta tokia sistema, kurioje maisto augintis šalia namų neapsimoka. O kadangi dar priedo pinigai yra vertybė, tai ir palaikoma ši neapsimokėjimo idėja. Ir tada reikia maistą transportuoti. Nesvarbu kokiu kuru, bet koks kuras teršia, net ir saulės ir vėjo. O taršos išvengtumėme, jei augintume maistą prie namų ir nereikėtų jo transportuoti.

Apie neteisingas vertes ir prioritetus visuomenėje nuolat ir man kirba mintys. Ten kur turėtų būti akcentai sudėti: kokybiškas maistas, sveiką aplinką tausojančios technologijos ir gerus žmonių santykius kuriantis gyvenimo būdas - nevertinga. Vertinga ko daugiau skubos, ko daugiau erzelynės, ko daugiau mūro, asfalto, technikos. Pavyzdžiui tikrinimas ar žemės turėtojas neaugina piktžolių yra labiau apmokamas ir vertinamas negu burokėlių auginimas. Kur logika?
Vieną kartą paėmus skaičiuotuvą ir aš prisėdau paskaičiuoti bulvių vertę.
Štai bulvės parduodamos po 1Lt už kg. Kiek vienas ūkininkas jų turi užauginti, kad jis neskurstų? Ir ką gi aš gavau? Jam būtina užauginti mažiausiai 40t bulvių. Taigi jis turi vienas sugebėti apdirbti virš 2 ha. Kaip tai įmanoma? O gi nupurški radapu rudenį nuo piktžolių, traktoriumi įdirbi žemę, pavasarį įterpi trąšas, viską darai žinoma su technika, dar būtinai reikės nupurkšti nuo vienmečių piktžolių, nupurkšt nuo kolorado, nuo maro. Prašom jums ir bulvės už 1 Lt.
Pagal gamtinę žemdibystę vienas žmogus sugebės daugiausiai užauginti bulves 15 a plote. Derlius bus geras, skanus, niekuo nepurkštas, bet kad jis gautų tokį patį uždarbį kaip tas, kuris 2 ha augina, jo bulvių kaina už kg turi būti nemažesnė kaip 6 Lt.

Nu svajoti, žinoma, galima.

Bet pirmiau reik pasiskaityti ekonomikos pagrindus
Kaina yra ne už kiek parduodi, o už kiek iš tavęs nuperka.

Eimute, jūs juk turite darbą. Dabar pamirškite savo daržą ir paskaičiuokite iš naujo savo išgyvenimo kaštus ir apsvarstykite, kiek ir už kiek burokėlių įpirktumėt.
Rimtai nesuprantu, kaip tokie protingi žmonės kaip jūs kalbate tokius niekus.


Išsamesni atsakymai Gabrielei ir Laimiui vėliau

Nawjia, nebuvo mano tikslas aptarti ekonomiką ar atlyginimų perkamąją galią, bet kad pigumas pasiekiamas praradus kokybę. Taigi įpirkti kokybiško maisto sunkiau, bet užsiauginti pačiam - visai paprasta.

O, radau, laukiam.

Tiesa, nes rinka yra rinka ir čia sąlygas diktuoja paklausos ir pasiūlos santykis. Jei paklausa didelė, supirkėjai iš ūkininkų nupirks mažą kiekį ir už daug, o jei paklausos nėra, neims didelio kiekio ir pusvelčiui.