Gamtinė žemdirbystė

Dalinamės patirtimi apie gamtai draugiškus ūkininkavimo būdus
Dabar yra Ket Kov 28, 2024 8:23 pm

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]




Naujos temos kūrimas Ši tema užrakinta, jūs negalite redaguoti pranešimų arba atsakinėti į juos.  [ 1 pranešimas ] 
Autorius Žinutė
StandartinėParašytas: Tre Kov 05, 2014 4:42 am 
Atsijungęs

Užsiregistravo: Ant Bir 12, 2012 6:42 pm
Pranešimai: 3283
Miestas: Ukmergės raj.
O yra daržo augalų kurie Lietuvos klimate nesubrandina sėklų?

Iš esmės subrandina visos įprastos daržovės. Gal būna kokios egzotikos, kuri nespėja subrandinti, bet iš įprastų daržovių apie kurias kalbėjome mokymuose – visi subrandina sėklas. Ne pirmais, tai antrais metais.

Yra išimčių. Kai kurios bulvių veislės, topinambai sėklų nesubrandina. Bet mums tas nesvarbu, nes dauginame ne sėklomis, o gumbais.

Dar būna žmonių išvestų hibridų, kurie irgi gali nesubrandinti sėklų.

Ar visos darzoviu/vaiskrumių sėklos valgomos?

Daržovių sėklos iš esmės valgomos beveik visos, bet greičiau reikėtų sakyti – nenuodingos, nei valgomos. Nes neprivalgysi salotų, gelteklių, svogūnų, porų ar putelių sėklų. Nėra ten ko valgyti. Nors užpilti karštu vandeniu ir pasidaryti arbatą galima. Bet kam to reikia? Todėl valgomomis sėklomis reikėtų laikyti tik tas, kurių tikrai pavalgai – saulėgrąžos, aguonos, linai, grūdiniai visi, kukurūzai, javai, pupos, žirniai... O kitas galima kaip vaistus ar kaip prieskonius naudoti, pavyzdžiui, krapų, kmynų, garstyčių, morkų, salierų... Kai kurias tik medicininiais tikslais. O kai kurias sėklas mes suvalgome, bet kaip pašalinį produktą, o ne kaip maisto produktą. Pavyzdžiui, pomidoro, dumplainio sėklos kaip ir nevalgomos, bet neišimsi gi jų, tai suvalgom kartu su vaisiumi.

Ir dalis sėklų yra nuodingos. Pavyzdžiui, bulvės, smidrai. Yra sėklos, kurios nuodingos kol termiškai neapdorotos, pavyzdžiui, pupelės.

Su vaismedžiais ir vaiskrūmiais panaši situacija. Valgyti galima, bet kam tą daryti? Riešutus suprantama – galima valgyti. Galima valgyti ir obuolių, cidonijų, kriaušų sėklas, bet kam to reikia? Daugumą uoginių kultūrų suvalgome su sėkloms, nes nepatogu išiminėti sėklas – avietes, spanguoles, bruknes, agrastus, serbentus, mėlynes, medlievas ir t.t. Jos kaip ir nevalgomos, bet suvalgome kaip pašalinį produktą. Slyvų, vyšnių kauliukus jau išspjaunam, nes lengva juos išimti iš uogos. Iš pavojingų, tai tik dvi paminėtinos – kukmedžio sėklos nuodingos (nors vaisius valgomas), o erškėtrožių sėklos turi šiurkščius pūkelius, kurie gali pakenkti virškinimo organams.

Jei augalas laikomas sandelyje susiraukslėja,dar gali išleisti žiedus?

Taip. Netekę vandens vaisiai susiraukšlėja, bet jie dar gyvi. Susiraukšlėjusius obuolius papurškus vandeniu jie vėl pasidaro lygūs. Taip pat bulvės ar kiti šakniavaisiai. Bet jei peržengiama tam tikra riba, tai jie jau ne susiraukšlėję, o sudžiūvę, mirę ir iš jų jau niekas neišaugs.

norėčiau pasidžiaugti, kad bent jau su moliūgais, cukinijom galime pamiršti sėjima. Kaimynai jau daug metų tiesiog tik nurenka derlių. Jie per rudenį ir žiemą meta sėklas ir daržovių atliekas i kompostinę duobę, kurioje puikiai patys išauga augalai ir užmezga vaisius. Šiemet ir mūsų ūkyje išaugo "netyčiukai" komposto dežėj, kurie užaugino įspūdingo dydžio daržoves. Tai manau būtų pats gamtiškiausias metodas, kuomet tereik tik palikti kad ir vieną daržovę, kuri kaip ir teigėte mokymuose, supuvusi duodą puikią aplinką sėklai išdygti ir subręsti augalui (bent jau pradžioje).

Malonu girdėti. Turėtume atrasti ir daugiau būdų ir atvejų, kad daržovės pačios augtų ir nieko nereikėtų daryti.

Viename atsakyme minėjote, jog galima pasodinti drebulę ir ant jos auginti grybus, gal tai ne į temą, bet pakomentuokite plačiau, ką turėjote galvoje?

Žmonės nemėgsta drebulių ir laiko jas medžiais vampyrais, kurios nusiurbia energiją. Ir daugelis žmonių nesodina drebulių ir eglių. Neva, tai blogi medžiai, o sodina klevus, liepas, ąžuolus, beržus, pušis ir panašius medžius, kurie mūsų kultūroje laikomi teigiamais personažais. Štai pagalvokite ką rinktumėtės jūs savo sklypo tvorai apsodinti. Liepas, beržus, klevus ar drebules. Niekas nemėgsta drebulės. O be reikalo, nes tai vienas puikiausių medžių. Jis žinoma nusiurbia energiją, prie jo gali pavargti, o prie ąžuolo ar pušies atsigauti. Bet tai, kad drebulė nusiurbia energiją, nebūtinai blogai. Žiūrint kaip panaudosime. Jei pas mus blogi jausmai ar skausmas ir juos nusiurbia drebulė, tada tai yra teigiamas dalykas. Aš visada kai man labai fiziškai skauda einu prie drebulių.

Drebulė – vienas sparčiausiai augančių medžių, todėl puikiai tinka naujakuriams. Greitai turėsite ir užtvarą nuo nereikalingų akių, ir vėjo stabdymą, mikroklimatą sklype, joks kitas medis taip greitai neišpildys jūsų norų. Kitas dalykas – malkos. Jei norite po dešimties metų būti pilnai apsirūpinęs malkomis – sodinkite drebules. Taip pat drebulinius stogus iš lentelių galima daryti.

Ir dar labai geras drebulių pliusas yra grybai. Po gyvomis drebulėmis auga raudonviršiai ir kiti grybai. O ant negyvos medienos auga gluosninė kreivabudė – vienas skaniausių grybų. Galima auginti drebules, o kai jos mirs ar praretinti reikės, tai ant jų šviežios negyvos medienos įveisti kreivabudės. Taip pat kiti kultūriniai grybai gali augti, bet kreivabudė natūraliausia, ji ir taip auga mūsų miškuose ant negyvų drebulių.

Kaip auginti dirbtinai. Mediena turi būti kuo šviežesnė, geriausia – kątik nupjauta. Joje padaromos skylutės, arba įkirtimai, arba perskeliama per pusę ir užbarstoma sporų arba atnešama medienos iš ten kur jau augo kreivabudė. Ir įkiši tą medieną į skylutę ar įkirtimą. Galima izoliuoti tą vietą, kad neįsiveistų kiti nereikalingi grybai. Mediena įkasama į drėgną žemę pavėsyje. Rastas neturi išdžiūti. Galima kritiniu atveju palaistyti, bet geriausia rasti tokią vietą, kur drėgna ir įkasus rąstuką jis visada pats siurbs iš dirvožemio vandenį ir nereikės laistyti. Geriausiai tinka dešimties-penkiolikos diametro ir metro ilgio rąstukai. Trečdalis jų įkasama į žemę, o ant dviejų trečdalių gali augti grybiena. Po užkrėtimo po šešių ar devynių mėnesių pasirodo kepurės.

Yra ir kitokių būdų, paieškokite internete. Aš tame praktikos dar neturiu. Rudenį pasodinau pirmuosius grybus aukščiau aprašytu būdu.

Ar teisingai suprantu, kad pvz. daugybę metų auginant pomidorus iš savo sėklų, kyla grėsmė sumažinti augalo atsparumą ligoms, net pernešti iš kartos į kartą tam tikras netinkamas savybes ar ligas, jei bus atsainiai renkamos pomidorų sėklos, neatsižvelgiant į konkretaus pomidoro, kaip augalo atsparumo savybes, pomidoro kaip vaisiaus prinokimo savybes ir t. t. (pvz. pastebiu, kad prieš daug metų pomidorai nokdavo visai kitaip, neskilinėdavo, kuomet pastaraisiais metais sodinant, jau tikriausiai kelioliką metų iš tų pačių savo sėklų pomidorus, jie noksta kitaip, dažniau trūkinėja, nors iš esmės kasmet viską auginame panašiomis sąlygomis)?

Pakalbėkime ne tik apie pomidorus, bet apie visus augalus iš karto. Kas tai yra augalų evoliucija? Imame vieną kokią rūšį. Tarkime pomidorus. Pomidorui reikia išgyventi amžių bėgyje, o kaip žinome – per šimtmečius klimatas pasikeičia. Kai kur atšyla, kai kur atšąla, kitur ledynas užeina. Kitur sausros, kitur drėgmė. Augalui reikia prisitaikyti prie naujų sąlygų, nes jis kojų neturi ir jam teks augti naujose sąlygose arba išnykti. Todėl gamtoje visą laiką vyksta augalų prisitaikymo prie vietos sąlygų procesas. Augalų evoliucija. Kaip ji vyksta? Gamta užaugina to paties pomidoro įvairiausių variacijų. Net jei liktų vienas augalas, tai iš jo sėklų metų bėgyje gamta vėl darytų įvairovę. Kodėl? Todėl, kad tik taip galima išlikti keičiantis klimatui. Taigi, gamta pridaro didžiulę įvairovę mutacijų. Vienas pomidoras bus atsparesnis sausrai, kitas – labiau mėgsta drėgmę, trečias pakelia pavėsį, ketvirtas –labiau pakelia šaltį. Ir kai ateina ekstremalūs klimato pokyčiai visi augalai žūna išskyrus tuos, kuriems kaip tik pasisekė tapti tais, kurie prisitaikę būtent prie tokio klimato. Taigi, iš pradžių turėjome vieną pomidorą, kuris mėgsta šiltą klimatą ir sausą orą. Iš jo gamta pridaugino visą įvairovę pomidorų su skirtingomis savybėmis ir, pasikeitus klimatui, išliko tik tas pomidoras, kuris prisitaikęs būtent prie tokių pokyčių. Ir turime tik tokius pomidorus. Ir gamta vėl pradeda ruoštis naujiems pokyčiams, vėl kuria daugybę variacijų ir vėl išlieka tie, kurie prisitaikę prie būtent tokių pokyčių, kurie ateina.

Ir tokia evoliucija vyksta visur gamtoje. Taip pat ir darže. Ką tai reiškia konkrečioje mūsų situacijoje. Tai reiškia, kad iš jūsų pomidorų veislės per metus gamta kuria įvairiausias tos veislės variacijas. Jos visos panašios, bet truputį ir skirtingos. Per penkis metus gal nesimato skirtumo, nes ir oras taip greitai nesikeičia, bet po dešimt dvidešimt metų skirtumai gali būti labai akivaizdūs auginant tą pačią vieną vienintelę veislę. Galima iš jos gauti šimtus skirtingų variacijų. Kuriuo keliu eis gamta? Visais. Ji priaugins jums pomidorų ir labiau sausrą pakeliančių, ir derlingesnių, ir raudonesnių, ir šalčiui atsparesnių, ankstyvesnių ir vėlyvesnių. Atsparesnių ligoms ir neatsparių, silpnesnių. Gamta eis visomis kryptimis. Ir jums reikiama kryptimi, ir jums nereikiama. Tam, kad pasikeitus sąlygoms išliktų nors viena atmaina.

Taigi, gamta nebūtinai darys jums bloga. Ji gali išvesti ir labai gerų veislių. Kitas dalykas, kad žmogus gali įsikišti į šį procesą. Jis gali atsirinkti kiekvienais metais vis didesnius vaisius ir genetika to išmoks. Vyksta tas pats atrankos procesas kaip ir gamtoje – vienos atmainos išžudomos ir lieka tos, kurios reikia. Tik gamtoje lieka tos, kurios prisitaiko prie klimato, o žmogaus selekcijos atveju – tos kurios patinka žmogui.

Išvados. Pomidorus kaip ir kitus augalus galima lenkti norima linkme atrenkant norimas savybes. Pastebėjot anksčiau sunokstančią variaciją – ją dauginat, kitas naikinat. Pastebėjot didesnius vaisius – šią dauginat, kitas naikinat. Pastebėjot, kad augalas atsparus – jį dauginat.

Jūsų atveju nebuvo renkamasi geriausia savybė. Tiesiog imdavot kas būdavo. Atsirado variacija kur suskyla vaisiai, o jūs nekreipėt dėmesio ėmėt ją ir padauginote. Ir ji persidavė kitoms kartoms. O reikėjo rinktis tuos, kurie neskilinėja, būtent iš to imti sėklas. O dabar turimą veislę vėlgi galite auklėti. Sėkite daug, o kai išdigs atsirinkite sėklai gražiausius, derlingiausius krūmus. Ir kitoje kartoje jau turėsite geresnes savybes.

Dar keletas žodžių apie partizaninę daržininkystę. Toks reiškinys atsirado norint apželdinti ir pagyvinti apleistas miesto teritorijas. Ne derlius svarbiausia, o siekis atkreipti dėmesį, priversti susimąstyti bei akį pradžiuginti. Bent jau miestuose, kur tuo užsiima entuziastai. Gyvenant mieste netikėtoje vietoje pvz. pakeliui į darbą, išdygęs pomidoras ar saulėgrąža- puikus būdas praskaidrinti sau ir aplinkiniams nuotaiką :)

Labai gera idėja. Vienok, žmogus galėtų išsikelti sau didesnius tikslus nei skaidrinti sau ir kitiems nuotaiką. Žmogus turėtų būti laimingas, mylimas ir mylintis. Štai stambesnė užduotis. Bet pradžiai galima mažesniais žingsneliais – sodinti saulėgrąžas mieste. Kiekvienam savas lygis.

labai šauni daržo - sodo planavimo programėlė http://gardenplanner.seedsavers.org , laikino naudojimo, bet pagelbes greitai susiorientuoti kiek kokiu seklu , sodinuku reikes, kiek augalu tilps numatytame plote, kada ka sodinti ir pan.. Pries naudojant paziurekite video, labai lengva ir pritaikyta darzui - sodui :)

Ačiū už pasidalinimą.

Noriu paklausti dėl vaismedžių derinimo tarpusavyje. Prieš kelis metus dalyvavau Viktoro Pranskiečio seminare apie vaismedžių genėjimą ir ten buvo pasakyta, kad vaismedžius geriausia sodinti maišant vaismedžių rūšis tarpusavyje (sodini porą obelų, tada kriaušę, vyšnią, tada vėl obelį arba trešnę), kad mažiau ligos, kenkėjai pultų.

Pas mane vaismedžiai taip ir pasodinti, iš pradžių pasidariau sąrašą ką sodinsiu, tada ankstyvas veisles susodinau toliau, vėlyvus arčiau būsimų namų, kad visą sezoną kabėtų vaisiai ant medžių (dėl grožio), tačiau gal gamtinėje žemdirbystėje reikėtų vienos rūšies vaismedžius sodinti kartu, kad susidarytų kiekvienai rūšiai tinkamas mikroklimatas, nes šiemet vėl planuoju pasisodinti naujų vaismedžių. Kaip geriau?


Sodas yra ilgalaikis organizmas ir per savo gyvenimą žmogus nepamato pakankamai daug variacijų, kad galėtų daryti išvadas. Daržas – staigus. Vienus metus paauginai, antrus, trečius ir jau gali lyginti, gretinti ir daryti išvadas, nes turi daug duomenų. O sodo reikia laukti dešimt metų kol pasirodo pirmieji vaisiai, reikia laukti penkiasdešimt metų, kad pamatytum kaip medžiui sekėsi gyventi. O nematęs nelabai gali pasakyti. Gal matai kaip vaismedžiai auga pirmus dešimt metų ir padarai išvadas, o toliau informacijos neturi. Gal vėlesniais metais kaip tik tokie vaismedžiai atsigriebia.

Kitaip tariant, sodas nėra taip gerai ištyrinėtas kaip daržas ir patarimai apie sodą yra labai migloti ir patikrinti ką tau žmogus pasakė gali tik per ilgą laiką. O gal jis blogai pasakė. Bet praktikoje tu sužinosi tik po dvidešimt metų. Todėl su sodu patarti sunkiau, nes patirties yra mažiau. Nemanau, kad kažkas pajėgus duoti tikrus gerus patarimus. Todėl siūlyčiau patiems ieškoti išeities. Visada pasiremti gamta, kaip ji daro ir pačiam žingsniuoti su sodu nesiklausant ką ten kas patarinėja.

Iš gamtos stebėjimų galiu tokius dalykus pasakyti. Augalai auga grupelėmis, tačiau stipriai sumaišyti su kitais augalais. Jei užeini vietą kur auga serbentai, tai ten auga serbentai tarp skroblų, guobų, klevų, uosių, alksnių... Toliau paėjus rodos panašus miškas, bet jau serbentų nėra, netinka jiems kažkas aplinkoje, bet jau auga lazdynai, vėlgi stipriai sumaišyti su kitais medžiais ir krūmais, dar toliau eini – šermukšniai.

Kitas pastebėjimas – gamtoje nėra ligų. Gal kaip tik dėl tokio susodinimo.

Sodas, nors ir sudarytas iš sumaišytų kultūrų skirsis nuo aukščiau pateikto pavyzdžio. Gamtoje niekur nerasim tokio derinio – dvi trešnės, dvi obelys, trys vyšnios, vėl trys obelys. Mano manymu maišytos jos gali sirgti mažiau, bet vis tiek sirgs. Nes ne gamtinis susodinimas. Kodėl gamta turėtų palikti tokį negamtinį susodinimą. Ji bandys sode iškelti kitus medžius, jūs neleisite, tada ji bandys užleisti sodą ligomis ir sunaikinti jį, kad toje vietoje įvesti savo naują gamtišką tvarką. Kam gamtai sodas? Jai nereikia. Ji ir nedaro sodų. Ji daro miškus. Nes taip jai patinka. Bet štai žmogui – nepatinka. Ir tenka balansuoti ant tos ribos kas patinka žmogui ir kas patinka gamtai. Jei labiau į žmogaus pusę tempsim (sieksim derlingumo, patogumo), tai gamta labiau priešinsis. Jei labiau gamtos žiūrėsime, tada gamta mažiau priešinsis. Spręskit kaip jums geriau. Gal šiuo etapu jums geriau turėti ne gamtišką sodą, bet apšviestą ir derlingą, su žolyte nukirpta ir hamaku. O gal kitaip.

O jeigu drįsti sode sodinti viską taip, kad prikritusių lapų užtektų mulčiui savaime, o žolės nebereikėtų šienauti, nes pasodinti krūmeliai ir savaime susiformavę takeliai tarp jų tokį darbą paverstų beprasmiu, o laikui bėgant taisyti klaidas besimokant?... bet čia man susidaro toks, tikriausiai šio gyvenimo patirties įskiepytas - "betvarkės" įspūdis. Rodos, jeigu palikti viską nenušlavus, nesurinkus, nesudeginus, tai ir lapnosi po savo sklypą botais apsiavęs, iki kelių smigdamas, rankas draskydamas. Gal tai daugiau ne klausimas, o padrąsinimo paieška, jog galima ir klaidas darant sodinti. Kiek supratau kuo tankiau pasodinus lengviau kažką pakoreguoti, negu stengtis išlaikyti pliką "tvarką". Ar teisingai supratau?

Kaip ir su sodu, čia ilgas procesas ir kaip šioje situacijoje lengviau sunku pasakyti, mažai dar patirties. Gamtinė žemdirbystė pati atsirado prieš tarkim dešimtmetį, tai ką ji gali pasakyti apie tai kaip elgsis medeliai susodinti tankiai po penkiolikos metų ir dar palyginti tai su tradiciškai susodintu sodu ir mulčiuojamu. Trūksta patirties.

Galiu padrąsinti tuo, kad miškas atrodo gražiai, jame malonu pasivaikščioti, pagulinėti, nors ten ir yra reali betvarkė. Nebūtinai gamtinės žemdirbystės sodas turi atrodyti kaip šabakštynas. Kaip tik priešingai, jis turėtų atrodyti gamtiškai, o gamtos vingiai mums juk patinka – pieva, miškas, aikštelė, paupys. Labai viskas gražiai susodinta, įkvepiantys vaizdai.

Sodinti darant klaidas galima. Nemanau, kad yra nors vienas žmogus, kuris pasodino be klaidų. Nebent toks, kuris nieko nedarė ir leido gamtai užsisėti kaip tik ji norėjo. :) Bet jei tik žmogus kišosi, pats sodino, tai aišku jis darė klaidas. Tačiau ir gera naujiena. Klaidas su laiku galima bet kada taisyti. Nepatiko variantas – išpjovei, pasodinai naujus. Su krūmais iš viso paprasta. Galima didelį krūmą iš karto persodinti į kitą vietą. Ir penkių-dešimties metų auginimo darbas (išauginti naują krūmą) atliekamas per pusvalandį.

Po pristatytų temų, Sausio mėnesi į vazonėlį pasodinome savo sodo obuolio sėklyčių. Šiandien turime tris sudygusias obelaites. Rudenį arba kitą pavasarį planuojame perkelti į sodą. Tik kilo klausimas ar galima taip auginti medelius iš obuolių pirktų turguje, pvz. auksis ar champinjonas?

Šia tema daug rašyta. Pasiskaitykite atsiųstoje medžiagoje. Auksius ir šampinjonus galima sėti ir kaip matote sėklos sudygsta ir obelys užaugs ir duos obuolius. Tik nežinia kokius. Jie gali būti panašūs į tas veisles, o gali būti ir nepanašūs. Jei imame iš parduotuvės obuolius, tai mes nežinome ko tikėtis. Jei imame iš žinomo sodo, tai maždaug galime prognozuoti kas gausis žinodami aplinkui augančias obelis. Jeigu imam stabilią senovišką veislę, tai daugiau tikimybės, kad ji tokia ir išliks. Naujos veislės išvedinėjamos įvairiais nenatūraliais būdais, todėl nutolintos nuo gamtos ir nėra tokios stabilios kaip senos veislės.

Labai mėgstame morkas ir nemažai jų suvartojame, tačiau iki šiol "paprastuoju" būdu sėjant iš pakelio (tą dariau porą metų) neteko nei vienos normaliai užauginti, arba nesudygo arba užaugo kelios mini morkytės :). Ar morkoms reikalingos ypatingos sąlygos, t.y. smėlėta ir labai puri dirva? Mūsų sodintoje vietoje buvo drėgna ir kieta žemė, gal tokioje jos iš viso neauga?

Taip, morkoms geriau priesmėlio dirvožemiai. Molyje girdėjau yra variantas, kad prakali skylę molyje su strypu – užpili ją juodžemiu ir pasėji morką. Ir morka į molį neina, o išauga ten kur buvo pramušta skylė. Girdėjau taip daro, bet pats nebandžiau. Gal kas pasidalins kaip molyje sekasi morkas auginti. Iš savo praktikos galiu pasakyti, kad morkas būtina retinti. Kitaip jos išauga mažytės.
mano kaimynas turi nepaprastai skania kriause, kuria as jau kokie 5 metai bandau uzsiauginti. 2 metus skiepijau, bet tik antrais metais skiepas prigijo. bet jis vis tiek labai vargsta ir skursta. praktiskai neauga.

ar galiu as ja bandyti auginti is seklos, arba daiginti sakele? ar 5 metu uzteks, kol bus vaisiai?

Taip, galima sėti ir galima iš šakelės. Bet pasiskaitykite mokymų medžiagą kas gali gautis iš sėklos ir kokiu atveju. Nes vienu atveju gali gautis panaši į tą kriaušę, o kitu – ne. Kriaušė iš sėklytės derės po kokių dešimt-penkiolikos metų. Iš šakelės gali per penkerius metus pradėt derėt, bet sunku iš šakelės. Įšaknydinti sunku. Reikia palenkti kriaušės šaką iki žemės, arba žemę prinešti prie kriaušės šakos ir prižiūrėti, kad drėgna būtų. O jei iš sėklytės, tai reikia žiūrėti, kad gautųsi žydint reikiama genetika (mokymuose arba pas Mičiūriną paskaitot), paskui sėklytė turi būti ruda stora prinokusi ir sėti į purią žemę. Geriausia sėti keletą sėklų. Gal iš penkių viena gausis lygiai tokia, kokios norit.


Į viršų
 Aprašymas  
 
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Ši tema užrakinta, jūs negalite redaguoti pranešimų arba atsakinėti į juos.  [ 1 pranešimas ] 

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 11 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
POWERED_BY
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007