Gamtinė žemdirbystė

Dalinamės patirtimi apie gamtai draugiškus ūkininkavimo būdus
Dabar yra Ket Kov 28, 2024 5:02 pm

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]




Naujos temos kūrimas Ši tema užrakinta, jūs negalite redaguoti pranešimų arba atsakinėti į juos.  [ 1 pranešimas ] 
Autorius Žinutė
StandartinėParašytas: Pen Kov 07, 2014 6:55 am 
Atsijungęs

Užsiregistravo: Ant Bir 12, 2012 6:42 pm
Pranešimai: 3283
Miestas: Ukmergės raj.
Ar galima mulčiuot virtom maisto atliekom: lieka kartais nesuvalgytų visokių kruopų, dribsnių, daržovės virtos, keptos, aliejaus kai kur būna..
Man atrodo jeigu nėra labai daug kokios druskos, gyvulinės kilmės riebalų lyg ir nieko blogo.


Visada, jeigu nežinome, nesame įsitikinę ar galima, ar negalima, tada nedarome. Tiesiog viską atiduodam medeliams ir krūmeliams. Daržovės yra vienmetės, mažos ir turi glaudų kontaktą su aplinkine žeme. Jei truputį kas ne taip, tai jos gali ir numirti ar susirgti. Krūmelis ar medis, jau yra dideli organizmai ir jei šalia jų šaknų prasidės koks pavojingas puvimo procesas, tai jiems nepakenks, nes jie dideli ir ne taip stipriai jaučia aplinkos įtaką.

Kitas dalykas, jei pilsite į lysvę maisto atliekas, tai paskui pačiam savo rankomis reikės jas čiupinėti kai sėsite, ravėsite ar kitaip prižiūrėsite. Todėl jei pilamos maisto atliekos ant lysvių, tai tik rudenį, kad spėtų supūti ir, kad pačiam nereikėtų kapstytis po puvenas. O žiemą, pavasarį ir vasarą atliekas galima pilti medeliams ir krūmeliams, ir dar pridengti šieneliu, kad nesimatytų, nesklistų kvapas ir nesiveistų musės ar kiti gyviai.

Taip pat geriau pilti ne virtas atliekas. Gamta įpratusi virškinti nevirtas. Kai virškina virtas, tai gali prasidėti visokie pelėsiniai procesai, kai jau išsiskiria nuodingų medžiagų. O nevirtas maistas gamtoje virškinamas prie pat naujų augalų šaknų ir jiems nieko neatsitinka. Tą galim drąsiai daryti ir mes.
Jei dedam virtas, keptas atliekas, tai stenkimės paskleisti jas kiek galima plačiau, kad nesigautų pavojingi gumulai. Geriau plonas sluoksnis, kad prieitų oro ir greitai susivirškintų paprastomis bakterijomis, kad neįsiveistų tie, kurie atsiranda kritinėmis akimirkomis ir virškina viską stipriai bei pavojingai.

Kadangi visi praktiniai klausimai jau išklausinėti, tai tokių pora filosofinių turiu:
1. Gamtoje sėklų niekas specialiai nerenka, augalai patys save išsibarsto arba jų sėklas išnešioja gyvūnai. Kiek tai yra įmanoma suderinti su žemdirbyste? Turiu galvoje, galbūt užtektų tiesiog palikti augalus neliestus, kad šie patys subrandintų sėklas ir pasisėtų? Ar čia labai į lankas mąstau? Ar vis tik kažkoks panašus scenarijus įmanomas? Jei taip, kokie pavojai? Dalį sėklų išnešios gyvūnai, dalis susikryžmins su kitais augalais? Kas dar?


Kaip sėja vyksta gamtoje aprašyta aštuntoje temoje. Pasiskaitykite plačiau. Gamta subrandina milijonus sėklų ir jas mėto, galima sakyti, bet kur. Sudygsta tik mažas procentas. Mes negalime sau to leisti, nes mūsų daržovių sėklos labai brangios, net jeigu auginamės jas patys – jos kainuoja mums darbo laiką, priežiūrą ir plotą, kuriame galėtume auginti ką nors kita. Todėl mes nebarstome kaip gamta, o sėjame kryptingai ir tiksliai į tą vietą kur sėkla gali sudygti ir augalas gali išaugti. Taip yra nes turime ribotą skaičių sėklų ir, antra, dėl to, kad mūsų daržo augalai yra nevietiniai ir lepūs.

Tačiau jūsų klausimas labai geras. Gamtinėje žemdirbystėje mes siekiame to, kad augalai patys pasisėtų. Štai kai kurie mūsų daržo augalai pasisėja patys – varnalėšos, pastarnokai, rūgštynės, aguonos, krapai, agurklės, dedešvos, nasturtės. Pas kitus gyrėsi – salierai lapiniai pasisėja. Galima šį augalų skaičių plėsti. Bet ne iki begalybės. Šį skaičių ribos tai, jog mūsų daržo augalai nėra vietiniai ir gamtoje be žmogaus pagalbos negali patys plisti ir pasisėti.

Jeigu pereisime prie tokios mitybos, kurią sudarys vien vietiniai augalai – varnalėšos, aguonos, pastarnokai, tai įmanoma sukurti tokį daržą, kuris pats pasisėja. Jeigu auginsime agurkus, moliūgus ir baklažanus, tada teks sėti patiems.

Pasisėjančių augalų skaičių žmogus praplečia savo veiksmais. Gamtoje nepasisėja agurklės, nasturtės, dedešvos, krapai, kultūrinės aguonos, bet darže jos pasisėja. Darže, skirtingai nei gamtoje, žmogus jau ant tiek sugadinęs gamtą, kad šie augalai randa nišas kur pasisėti.

Įdirbtoje žemėje kartais pasisėja ir labai nevietiniai augalai – pomidorai, agurkai, moliūgai, cukinijos... Sėklos išgyvena per žiemą ir sudygsta pavasarį. Tačiau procentas labai mažas. Jei jums užtenka, kad išdygo vienas agurkas, tada gerai. Bet šis procentas yra toks mažas ir neprognozuojamas, kad vis tiek tenka sėti kontroliuojamai eilutėmis ir reikalingus kiekius. O tas reikalauja darbo, kurio mes nenorime. Todėl turime viziją pasisėjančio daržo ir link jo mažais žingsneliais keliaujame. Stengiamės vartoti kuo daugiau savaime pasisėjančių augalų ir mažiau tų, kurie nesugeba pasisėti. Gal kada prieisime prie to, kad mūsų daržas pats pasisės. Tas įmanoma, tik kiekvienam savu tempu.

2. Iš pirmo pamąstymo kilo tokia "keliaujančio daržo" mintis. Tarkime, kad augalai gali patys pasirūpinti savo giminės pratęsimu, tada galima formuoti tokį daržą - užsėjamas gana nemažas plotas (pavyzdžiui 1-2 arai) vienos rūšies daržovių - tarkim pastarnokų. Dalis jų suvalgoma, o kita paliekama sėklai. Žinoma, toje pačioje vietoje sėklos jau nebeužsisės, o užsisės kitose vietose. Tada du variantai: arba ieškoti kur daugiausia susikoncentruoja išdygusių augalų ir ten formuoti daržą, arba ieškoti kažkokių būdų mėginti "priversti" daržoves sėti į tas vietas, iš kurių šios buvo išvalgytos. Ar labai jau kosminis čia pamąstymas? Ar vis dėlto, galima pamatyti kokį loginį grūdą ir toks scenarijus įmanomas?

Kaip tik priešingai, sėklos pasisės ne kitoje vietoje, o ten kur augo, t.y. kur žemė pradraskyta. Pas mus auga pastarnokai, pavasarį visus suvalgom tik keletą paliekam sėkloms. Rudenį tie augalai PO SAVIMI išbarsto sėklas. Po savimi, t.y. ant šienaujamo tarpulysvio ir ant lysvių. Sudygsta gražiai tik įdirbtose lysvėse. Tokiu būdu galima nesėti, tiesiog pavasarį prabrauki su kauptuku ten kur augo sėklynas ir suformuoji eilutes, o tarp jų – dedi mulčią. Ir tada tvarkingai sudygsta pastarnokai eilutėmis. Telieka su laiku praretinti.

2. Kaip yra su topinambų hibridizavimusi? Pas mus jie auga visada vienoje vietoje jau keletą metų (tiesiog iš dirvoje likusių neišrinktų gumbų). Kažkokių pokyčių skoninėse savybėse nepastebėjome. Ar topinambai neturi su kryžmintis ir hibridizuotis? Ar vis tik negerai palikti juos savo vietose?

Topinambai, kaip ir bulvės gali daugintis dviem būdais. Ir tai jau rašyta ne kartą mokymų medžiagoje. Sėklomis ir gumbais. Kryžminasi tik daugindamiesi sėklomis kada žiedadulkės nusėda ant purkų. O gumbais dauginantis savybės beveik nepasikeičia, nes kryžminimasis nevyksta.

3. Kaip yra su pastarnokų sėklomis? Matyt būsiu praleidęs kažkur paminėtus jūsų siųstoje medžiagoje. Jie yra dvimečiai, bet gana gerai žiemoja dirvoje. Ar galima juos taip palikti sėklai brandinti ar vis tik geriau kaip burokėlius ar morkas laikyti smėlyje?

Taip, praleidote. Pastarnokai lengvai žiemoja. Juos galima palikti ir kitais metais gausit sėklų.

Ar verta aptverti daržą ( nuo kyškių ar kitų galimų svečių). Ar jie žalos nepadaro?
Kai apsigyveni prie daržo, tai gyvūnai kiek prisibijo ir ne taip intensyviai lenda į daržą kaip jei negyventum šalia jo. Nors reikia atsižvelgti ir į sklypo apylinkes, jei ten miškinga, tai gyvūnų bus daugiau, jei miesto teritorija, tai gyvūnų svečiavimosi tikimybė mažesnė.


Konkrečiai mes kai dar negyvenome sklype grįžę vieną kartą po savaitės radome šernų surinktas visas bulves. Todėl apsitvėrėm nuo šernų. Tarkim metro aukščio tvora – dvi horizontalios medinės kartys. Ir šernai nelindo. Dabar apsigyvenome ir tvora supuvo, tai bandysime naujos nestatyti. Šernų takelis eina pro sklypo kraštą, bet arčiau jie neina.

Buvo vienais metais zuikis atėjęs ir nugriaužė avinžirnius ir kelis kopūstus. Bet daugiau žalos niekada nedarė, nors ateina, pasivaikšto. Jo nesustabdo ta dviejų karčių tvorelė.

Mano manymu, jei gyvenate prie daržo, tai nieko nereikia daryti. Tik stebėkite. Jei atėjo gyvūnas ir pradėjo daryti žalą, va tada ir imkitės priemonių. O kol nėra daroma žalos, tai nesisaugom. Aišku, jei sodyba gamtoje ir matote, jog tikrai dažnai ateina svečiai – tada tveriam tvorą nors nuo tų didžiųjų – šernų, stirnų, elnių, o mažuosius stebim. Jei ateina kuriais metais ir daro žalą, tada bandom stabdyti.
Nėra taip, kad vienais metais atėjo, tai ir kitais metais ateis. Taip pat nėra taip, kad jei kiškis atėjo, tai visus kopūstus nugriauš. Jie vieną kitą paima. Nenuoseklūs jie. Ir kai tik pamatai, kad ima, va tada imiesi priemonių.

Kaip patogiausia pjauti žoles prie pat lysves krašto, kad nepažeisti augalų?

Patogiausia sodinti lygiai su lysvės kraštu, tada šienauti ir kiek lieka žolelių, tai jau rankomis nurauti. Patogu šienauti, jei tarpulysviai dideli ir yra kaip užsimoti su dalgiu. Arba gal klausimo nesupratau. Šienauji ir tiek, nepastebėjau, kad praktikoje būtų kokie nors trukdžiai ar sunkumai, kuriuos reikėtų įveikti.

Dar norėčiau paklausti apie daigų auginimą: ką daryti, kad jie neištystų, ar geriau auginti and palangės, ar palaukti ilgiau ir pasinaudoti inspektais? O gal pradėti ant palangės ir perkelti į inspektus? Taip pat ar reikia grūdinti daigus?

Čia sudėtingas klausimas, nes labai daug sudedamųjų. Skirtingos daržovių rūšys, skirtingos temperatūros – tiek namuose, tiek lauke, skirtingas apšvietimas, skirtingas laikas. Vienais atvejais geriau vienaip, kitais atvejais – geriau kitaip. Reikia žiūrėti pagal situaciją. Bendri dėsniai tokie, kad šiltai ir šviesoje augantys augalai neištįsta ir auga gerai. O jei trūksta šilumos ir šviesos, tai augalai ištįsta ir prastai vystosi. Kartais bandoma stabdyti ištysimą šaltesniu oru, bet jei peržengiama riba, tada augalai blogai vystosi. Mano manymu grūdinti nereikia. Kai kuriuos augalus pasodiname į lauką tik tada kai jau lauke šilta. Tai kam grūdinti, jei paleidžiame juos į šiltą klimatą? Kitus daigus sodiname anksčiau ir galbūt juos galima grūdinti, bet kaip sakau – nenugrūdinti tiek, kad augalas skurstų. Be to, pats persodinimo procesas yra skausmingas ir augalai ir taip turi ką veikti – augintis šaknis. Kaip tik kartais reikia vėsinti ir laistyti, užstoti saulę, kol daigai prigis ir užsiaugins naujas šaknis. Taigi, atvirkščiai – kitus reikia ne grūdinti šalčiu, o pratinti prie saulės.

Man atrodo, kad bendra taisyklė yra – užauginti stiprų daigą. O grūdinimas toks antraeilis dalykas. Jo kartais gali prireikti, bet dažniausiai nereikia kreipti dėmesio, nes augalas ir taip persodintas turės ką veikti. Žinoma, jeigu turime pomidorų lovelį, tai gerai jį dieną išnešti į lauką, kad pratintųsi prie saulės, vėjo, kitokios oro drėgmės, bet jei yra šimtas vazonėlių, tai neprinešiosi, geriau tegu auga šiltai ir negrūdinti, ir stiprūs augalai užsigrūdins per tą prigijimo savaitę kai persodinsit juos į lauką ir saugosit nuo saulės, laistysit.

O inspekto niekada nenaudojau, tai nieko negaliu pasakyt apie jį.

Norėčiau paklausti, kokias sėklas parduotuvines patartumėte ( turiu įsigijusi ir iš žmonių, bet kai ko trūks).

Patarčiau rinktis šiaurines veisles, t.y. rusų, latvių, skandinavų sėklas. Bet šiaip, svarbu veislė, o ne jos kilmė. Daržovė nežiemojantis organizmas, tai nelabai yra skirtumo iš kur ją paimsime iš Olandijos ar Rusijos. Žinoma, šiek tiek geriau iš Rusijos, bet veislės savybės yra kur kas svarbesnės, nei kilmė. Dugiamečiams augalams tai svarbu iš kur imam, nes jiems teks kęsti žiemą, jie prisitaikę turi būti prie šalčių. O daržovės, juk dauguma jų paprasčiausiai savo vegetacija sutelpa į šiltąjį mūsų vasaros sezoną ir šalčio neturi šansų patirti. Tiesiog renkamės ankstyvas veisles ir tiek. Kitaip tariant, rinkitės pagal veislės aprašymus ir nesvarbu iš kurios šalies. O paskui prisitaikysit jas prie savo sklypo kai užsiauginsite savas sėklas. Bet žinoma, yra tendencijos, kad rusai, latviai ir lietuviai turės išsivedę būtent tokių veislių, kurių jūs ieškosite. Reziumuojant – šiaurinės geresnės, bet nereikia kategoriškai atmesti ir gerų pietietiškų veislių.

Kaip sėklas paruošti sėjai ar to GŽ nedarom? Kai kurias sėklas patariama drėkinti ir pan., ar to nereik?

Sėklų sėjai neruošiam. Ruošiame žemę. Kartais būna, kad žemė sausa ir sėklos ilgai nesudygsta. Reikia žiūrėti pagal situaciją. Jei matom, kad truks vandens, tada galime žemę prieš sėją palaistyti. Pas mane praktikoje to nėra, nes mūsų pagrindinio daržo žemė drėgnoka ir dažniau reikia žiūrėti, kad nesupūtų.

Sėklas brinkindavo tradicinėje žemdirbystėje, kad jos greičiau sudygtų. Ir tikrai tas veikia, bet aš radau mokslininkų informacijos, kad geriau pirmom keliom dienom kol iš sėklos lenda grybeliai nelaistyti ir jiems netrukdyti. (Tik dabar negaliu pacituoti, kažkur pamečiau tą darbą. Kai rasiu, tai įdėsiu į forumą.) Jei pažiūrėsime kaip daroma gamtoje, tai arba pasėjama iš rudens ir nei sėklų, nei žemės nelaistoma, arba sėjama žiemą, kai sėklos išdžiūvę ir gali išbyrėti iš kankorėžio ar sėklų dėžutės, žiedyno ir sausa nukristi ar net nuskristi. Didžioji dauguma sėklų gamtoje pasisėja būdamos sausos. Lietus ateina po keleto dienų.

Ar yra tokių kultūrų, kurias galima tiesiai į šieną / mulčią sodinti? Rašėt apie bulves, kopūstų, moliūgų daigus, bet ar jų nenudegina šienas, jei būna šlapias (lyja, didelė drėgmė ir kt.). Taip pat ar yra sėklų, kurias uždėjus mulčio sluoksniu, jos išdygtų?

Sauso šieno galima dėti trisdešimt-keturiasdešimt centimetrų ir jis nenudegins. Kaitimas prasideda, jei neprieina oro. Tada veikia visai kitos bakterijos, kurioms oro nereikia. Jei sukrausime didelę krūvą sausos organikos, tai ji viduje, ten kur neprieina oras, pradės kaisti. Temperatūra pakyla net iki penkiasdešimt laipsnių. Augalo tas nenudegina, bet išsiskiria nuodingos medžiagos, kurias augalas gali paimti ir paskui mes jas suvalgysime. Gamtoje beveik visus vyksta kompostavimosi procesas su oru, nes visur organika padėta ant žemės plonu sluoksniu. Gamta nedaro komposto krūvų ar didelių mulčio krūvų į kurias neprieina oras.

Kartais būna, kad nudvesia koks nors didelis gyvūnas. Į jo vidurius neprieina oro, todėl ten prasideda kompostavimasis be oro. Tada smirda. Gamta sako žmogui – neik čia. Čia smirda ir tau gali pakenkti. Beoriame irime išsiskiria nuodingos medžiagos.

Kitas dalykas, mulčiavimas žalia nupjauta žolyte. Ypač iš po žoliapjovės. Ji labai tanki. Jos galima dėti tik tris-penkis centimetrus. Jeigu uždedam daugiau, tai oras neprieina ir vėlgi gaunasi tas anaerobinis beoris procesas, kuris yra nepageidautinas darže.

Gamtoje beveik visos sėklos išdygsta iš po mulčio, nes gamtoje visa žemė yra „mulčiuota“. Tiek pievos, tiek miškai. Bet paklotės (mulčio) sluoksnis ten yra mažas.

Didelėm sėklom galima užmesti mulčio tarkime apie tris centimetrus – pupoms, žirniams, svogūnams iš ropučių... Mažesnėms sėkloms mulčio tik pabarstom ant viršaus, kad žemė būtų uždengta, bet kartu ir matytųsi. Pusę centimetro tarkime. Tai čia tiek dedame ant tos vietos kur pasėjome sėklas. Bet sėklas sėjame eilutėmis, tai ant eilučių tik pabarstom mulčio, o tarp eilučių, kur nėra sėklų, galima dėti mulčio kiek tik nori. Tik svarbu proto ribose. Negalima dėti tiek, kad tas mulčias nukristų vėjo papūstas ant eilučių.

Mulčiuoti galima bet kokia žole, ar turi būti sausa, išdžiūvusi? Pastebėjau, kad man mulčias arba perdžiūva, nes plonas sluoksnis, arba supūna, nes šlapia. Išravėtos žolės mulčiuojamos vėl įsišaknyja, tai aš nelinkus jų naudoti.

Lengviausia mulčiuoti jau išdžiūvusia. Jei yra žalios žolės, tai jos galima dėti tik mažą sluoksnį, kad nepradėtų kaisti ir šusti. Po mulčiu visada turi būti drėgna ir visada turi prieiti oras. Daugiau apie mulčiavimą ir mulčio storį skaitykite forume: viewtopic.php?f=11&t=30

Mulčio negalima perdžiovinti, nei supūdyti. Jis turi būti toks kaip gamtoje. Gamtoje nepūna, o suyra, ir irdamas kvepia. Ravimas žoles galima dėti žalias ant lysvės. Jų nebūna didelis kiekis ir šusti jos nepradeda, jos išdžiūna greitai, o paskui suvalgomos kaip sausa žolė.

Jei normalus mulčio sluoksnis, tai nurautos žolės sėklos ant jo nesudygsta, nes ant mulčio sausa, o po mulčiu irgi nesudygsta, nes ten po mulčiumi irgi negeros sąlygos joms sudygti. Išrautos piktžolės su šaknimis padėtos kur nors kur gaus drėgmės, gali vėl įsišaknyti, bet tai nereikia rauti. Skaitykite pirmą temą – šaknys yra mūsų draugas, negalima jų rauti. Reikėtų piktžoles skinti ar kirpti, pjauti. Rauname tik tokias žoles, kurios labai lengvai išsirauna, t.y. neturi šaknų kai išrauni. Teisingiau ji turėjo šaknis, bet visos labai smulkios ir raunant lieka žemėje, o išrauni tik vieną liemeninę šaknelę.

Trumpai tariant, ravėti reikia, bet ravėti reikia mažiau nei tradicinėje žemdirbystėje. Kitiems žmonėms išrautos žolės neatželia ir nepasisėja. Reiškia ir jums taip turi būti. Jei pas jus kitaip, tai reiškia kažką blogai darote. Praktikoje stebint procesą viską atsirinksite ir su laiku viskas pavyks.

Dar negaliu sutikti, kad šienaujamos pievos skursta ar nyksta. Dauguma mūsų dabartinių pievų yra buvę apleisti dirvonai, taigi viskas yra perarta. Kaip tik Gamtos tyrimų centras vykdo tokių buveinių inventorizaciją. Šienaujamose pievose vertingų rūšių įvairovė yra didesnė nei apleistuose žolynuose, kur didžiąją dalį sudaro dilgėlės ir kiti nitrofilai, šienaujant įvairovė po truputį atsistatinėja, sumažinant dilgėlių konkurencinį pranašumą prieš jautresnius augalus. Labiau vertinamos ir ganyklos, atstatančios bent minimalią natūralios pievos įvairovę. Taip kad nematau nieko blogo, o tik sveikintina, jei žmonės, įsikūrę apleistose perartose pievose, vasarą pavirstančiose dvimetriniais šabakštynais, jas šienauja, taip atstatydami buvusią struktūrą. Žinoma, gyvenantiems rezervate, apsuptiems dailių karbonatinių smėlynų ar aliuvinių pievų, nieko daryti nereikia.

Gamtos tyrimų centras (ar kiti panašūs) skaičiuoja žolinę augmeniją. Jie neskaičiuoja vabzdžių, mikroorganizmų, grybų, gyvūnų. Todėl jiems gaunasi tokie keisti skaičiai. O gamta visada iš paprastos pievos padaro mišką. Kodėl? Todėl, kad miške bioįvairovės daugiau. Mokslininkai sako, kad didžiausia įvairovė yra subrendusiame ąžuolyne, t.y. paskutinės stadijos miške. Ne pievoje, o miške. Kodėl šito nemato gamtosaugininkai? Taip pat, jei paimsime Lietuvos Raudonąją knygą, tai pamatysime, kad du trečdaliai nykstančių rūšių yra kaip tik miškuose, o ne pievose gyvenančių organizmų.

Gamtosaugininkas paima mažą plotelį ir skaičiuoja ribotame laike. Paima dešimt kvadratinių metrų pievos ir sulygina ją su dešimt metrų dilgėlyno. Žinoma, žolelių ir Raudonosios knygos vabzdžių, paukštukų pirmame atvejyje daugiau. Jei imsime mišką, tai išvis dešimtyje kvadratinių metrų tik vienas medis telpa. Nėra ko skaičiuoti. Bet jeigu paimsime visą mišką ir visą pievą, su visais organizmais, o ne tik su atsirinktais, tai pamatysime, kad yra kaip mokslininkai sako – didžiausia bioįvairovė yra paskutinėse miško stadijose.

Ir gamta visada juda link to. Paprasta pieva pradeda kaupti vis daugiau ir daugiau medžiagų iš oro. Toje vietoje atsiranda daugiau organikos. Tada gali pradėti augti didesnės ir aukštesnės žolės. Tos žolės prikaupia dar daugiau organikos į ekosistemą ir gali pradėti augti krūmai. Krūmai sukuria sąlygas medžiams. Viena miško stadija keičia kitą ir galiausiai po kokio tūkstančio metų turime klimaksinį mišką su didžiausia įmanoma įvairove. Taip daro gamta. Kodėl gamtosaugininkai daro kitaip? Todėl, kad ne tą skaičiuoja. O kodėl ne tą skaičiuoja? Todėl, kad už kitą pinigų neduoda. Europos sąjunga ir kiti rėmėjai duoda pinigų, kad saugotų būtent šias, laikinas ir skurdžias pievas. Todėl, kad rezultatas yra dabar ir darbo vietos yra dabar. Jiems visai nerūpi, kad miške yra didesnė įvairovė, kad vilkas pievose negyvena. Jiems svarbu dabar, šią akimirką. Todėl miškų, sengirių jie neremia. Kam kišti pinigus į tai, kas bus po tūkstančio metų? Neatsipirks juk šiame gyvenime. Štai todėl ir gaunasi tokie neracionalūs sprendimai, kaip projektai su šienaujamomis pievomis.

Kai mokslininkai tiria Lietuvos pievas, tai mato, kad jos atsirado visai neseniai. Pas mus didžioji dauguma pievų augalų yra ne stepiniai, t.y. jie atsirado visai neseniai iš miško aikštelių, miško pakraščių, pelkės pakraščių. Anksčiau Lietuvoje buvo tik miškai ir pelkės, o pievų nebuvo. Todėl ir stepinių augalų pas mus nėra. Mūsų pievos atsirado kai žmogus iškirto medžius ir užsiėmė žemdirbyste ir gyvylininkyste. Tada miško pakraščiuose, aikštelėse augę augalai išplito ir suformavo pievų ekosistemas. Ir jos gali egzistuoti tik tol kol žmogus tęsia savo juodą darbą – šienavimą. Gamta tas pievas mielai sunaikintų ir atstatytų mišką.

Šiuo metu šienavimo mažėja, nes išrastos fermos, traktoriai ir kita technika, kuri leidžia mums apsieiti be šienavimo. Todėl pradėjo nykti ir prie šienavimo pripratusios žolės ir gyvūnija. Ir jas sudėjo gamtosaugininkai į Raudonąją knygą. Ir dabar gina. Matote kokia nesąmonė gaunasi. Pievos ir tie pievų gyvūnėliai atsirado sugriovus natūralią ekosistemą ir pradėjus šienauti, padarius žaizdas gamtoje. Ir dabar tas žaizdas saugoma, kad tik jos neužsitrauktų mišku. Net Raudonąją knygą pasitelkė! Tam, kad saugotų gamtos žaizdas, o ne gamtą.

Juk akivaizdu ir logiška, kad šienavimas yra nenatūralus procesas ir jis gamtą griauna, o ne saugoja. Kaip beskaičiuosi vis tiek visi gamtosaugininkų skaičiavimai eina prieš paprastą elementarią logiką. Todėl raginu netikėti jais, o tikėti gamta.


Į viršų
 Aprašymas  
 
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Ši tema užrakinta, jūs negalite redaguoti pranešimų arba atsakinėti į juos.  [ 1 pranešimas ] 

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 8 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
POWERED_BY
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007