Gamtinė žemdirbystė

Šiuo metu tarp alternatyvių žemdirbių labai populiarėja vertikalusis sodinimas: žaliosios sienos pastato viduje, žalios sienos pastato išorėje, vandenį valančios žaliosios sienos, žaliasis stogas... Žmonėms labai malonu, kad galima auginti bet kur, net ant sienos, daug vietos sutaupai. Tačiau noriu atkreipti dėmesį, kad su gamtinės žemdirbystės principais tai kertasi. Galima sodinti nevalgomus augalus tokiu būdu. Tada prasmės yra. Tačiau jei pasodini valgomus į visokius mažiukus vazonėlius, kuriuos išdėlioji vertikaliai ant sienos, tai tokių daržovių ir prieskonių kokybė bus abejotina.

Žinoma, galima imituoti uolą, kur ant akmens augalai įsikabina kur tik randa dirvos saujalę, tas labai panašu į sieną su mažais vazonėliais. Tokiu būdu užaugus gervuogė ar kita uoga bus gera. Tačiau čia reikia sumanumo, kad tinkamai imituotum. Vien įdėjus į plastmasinį indelį juodžemio ir paleidus nenatūralų vandenį per jį, pasodinus gervuogę panašios kokybės į gamtinę nepasieksi. Bet jeigu akmeninėje sienoje, padarysi nišą, kur įterpsi šiek tiek žemės ir pasodinsi ten gervuogę ar kitą sausamėgį atsparų augalą ir jis augs pats, neprižiūrimas, va tada bus gamtinė žemdirbystė.

O su vazonėliais visokiausiais apskritai reikia būti atsargiam. Svarbu visada prisiminti taisyklę, kad jei auga, tai dar nereiškia, kad augalo viduje viskas tvarkoje. Gal užauga, bet nuodingas. Tai kas čia gero iš tokios žemdirbystės?

Taip pat naujokai galvoja, kad kabantys pomidorai ar kabančios braškės yra gamtinės žemdirbystės pavyzdžiai. Ne. Užauginti pomidorą auštyn kojomis yra linksma, bet su gamtine žemdirbyste tai neturi nieko bendro.

Žemė vėlgi yra vazonėlyje, pomidoras tame vazonėlyje yra vienas ir savo šaknimis neturi su kuo daugiau pabendrauti, piktžolių nėra aplink, drėgmės režimas ne gamtinis, trumpai tariant tikrai ne GŽ.

Kabančius sodus, žinoma, galima daryti. Tas pats pomidoras, agurkas, lęšis mielai gulsis, jeigu pasodinsim jį kokioje nors akmeninėje ar medinėje terasoje ir jis kabės žemyn nuo tos terasos krašto, tačiau vėlgi reikia žiūrėti, kad sąlygos būtų gamtinės. Jokio dirbtinio vandens režimo ir laistymo, bendravimas su piktžolėmis ir pan.

Dar trumpai apie tai ko neturėtume laikyti gamtine žemdirbyste.

Komposto krūvos
Tręšimas organinėmis ar kitomis trąšomis
Mėšlo nešiojimas iš vienos vietos į kitą
Kasimas, arimas
Šiltnamiai
Skiepyjimas
Genėjimas
Augalų purškimas įvairiom apsaugos priemonėm
Monokultūros
Sideratai
Juodžemio ar durpių atsivežimas, kad "geriau augtų"

Štai jums ekologinės žemdirbystės vadovėlis (Building Soils for Better Crops):
http://www.sare.org/Learning-Center/Boo ... rd-Edition

Deja, tik anglų kalba. Jį parašė du JAV universitetų žemdirbystės profesoriai. Knyga parašyta populiariai, bet moksliškai. Iš jos antras ir ketvirtas skyriai yra puikūs ir tinka mums, gamtiniams žemdirbiams, pasiskaityti. O kitų skyrių neverta skaityti, nes ten rašoma apie paprastą ekologinę žemdirbystę, o ne apie gamtinę žemdirbystę. Taigi ir pažiūrėkime kuo viena skiriasi nuo kita.

Knygoje labai gerai aprašyti dirvos cheminė, fizikinė ir biologinė sudėtis. Kokie cheminiai elementai joje yra, kokia dirvos struktūra būna ariant ir neariant, kokie mikroorganizmai ir gyvūnai joje gyvena ir ką veikia.

Kodėl šie dalykai aprašomi? Koks tikslas? Tikslas - derlingumas neteršiant aplinkos.

O kas rūpėtų gamtinei žemdirbystei? Mums rūpėtų ne tik derlių gauti, bet dar ir tai, kas yra derliaus viduje. Kam mums pomidorai ar morkos, jei jų viduje nėra vitaminų? Šis klausimas knygoje nekeliamas. Nekeliamas produkto kokybės klausimas. Gamtinėje žemdirbystėje produkto kokybę kuria gamta, t.y. mikroorganizmai gyvenantys dirvoje, gyvūnai gyvenantys dirvoje ir virš jos, ryšiai su kitais augalais. Kitaip sakant, kokybę kuria ekosistema.

Ekosistema ekologinei žemdirbystei irgi nesvarbu. Matome nuotraukose didžiulius monokultūrinius kukurūzų laukus. Jie nebuvo ariami, žemė prapjauta ir sudėta sėkla. Tai ne arimas. Tačiau visas kitas vaizdas - kaip tradicinės žemdirbystės lauko. Didžiulė monokultūra - dykuma. Gamtinės žemdirbystės daržai atrodo kaip pamiškė, kaip gamta, kraštovaizdis gamtinis, o ekologinėje žemdirbystėje turime tą patį agrarinį kraštovaizdį.

Toliau gamtinėje žemdirbystėje svarbus šviežumas. Na, tai kas, kad įdėsi vitaminų ir kitų naudingų medžiagų į augalą, jeigu didelė dalis jų dings kol transportuosi juos iki valgytojo.

Ekologinėje žemdirbystėje - didžiuliai laukai. Derlius surenkamas su kombainais, sandėliuojamas ir tik po kurio laiko gali atsidurti prekybcentrių lentynose. Gamtinėje žemdirbystėje vyrauja rankų darbas. Geriausia, kad valgytojas gyvena šalia daržo, pats auginasi savo produktus ir nuskynęs juos suvartoja iš karto. Tik toks produktas yra tikrai šviežias. Tokio produkto, deja, jokiame prekybos centre nenusipirksi. Gamtinės žemdirbystės augintojai siūlo tokią paslaugą - atvažiuoji į jų daržą ir nusiperki produktus tiesiai iš lysvės.

Ekologinėje žemdirbystėje nenaudojamos cheminės trąšos ir pesticidai. Tas yra labai gerai. Tačiau geriausiu atveju ką gausime ekologinėje žemdirbystėje tai švarų ir nekenksmingą produktą. Tačiau ar jame bus vitaminų? Greičiausiai ne. Žinoma, jų bus daugiau nei tradicinės žemdirbystės produktuose, nes ekologiniuose ūkiuose daugiau gamtos, tačiau gamtinėje žemdirbystėje gamtos dar daugiau.

Kitas dalykas, ekologinėje žemdirbystėje naudojamas kompostas ir mėšlas. Dėl to ekologinės žemdirbystės produktuose randamas nitratų perteklius. Ne visada. Bet realiai fiksuojamas su moksliniais prietaisais - YRA. Gamtinės žemdirbystės produktuose nitratų pertekliaus nebūna. Išsitiriat, jeigu yra, reiškia tai ne gamtinė žemdirbystė, kažką ne taip padarėte.

Taigi, skiriasi dirvodara tarp šių dviejų žemdirbysčių, skiriasi ekosistemos buvimas ar nebuvimas ir skiriasi gyvenimo būdas. Ekologinė žemdirbystė neskatina žmogaus keisti savo gyvenimo būdo. Dirva pas juos apdirbama traktoriais, parduodama prekybos centruose, valgytojas dirba įprastame darbe ir perka ekologiškus produktus. Žinoma, jie yra žymiai geresni už įprastus produktus, tačiau gyvenimo būdo neįtakoja. Kaip dirbo žmogus chemijos fabrike, taip ir toliau dirbs, pirks, mirs.

Gamtinėje žemdirbystėje turime įdėtus saugiklius. Šviežias maistas koks? Tik tas, kuris auga šalia namų ir kurį gali suvalgyti tą pačią valandą, tą pačią dieną. Reiškia, gamtinė žemdirbystė ragina turėti daržą prie savo namų. Ragina pakeisti savo gyvenimo būdą. Taip pat ne tik daržas turi būti šalia namo. Dar turi būti ir ekosistema, kad kokybė būtų gera. Reiškia mes turime ne tik daržą po langais pasidaryti, bet pakeisti ir socialinę struktūrą aplink save. Kraštovaizdį kitą, santykius tarp žmonių kitus - nes jei gyvensi atokiau vienas nuo kito, ramesnėje aplinkoje, tai ir santykiai visai kitokie. Viešąjame transporte neetiška žiūrėti į akis. Šalia žmonių kamšatis, o negali su jais pakalbėti. Gamtinėje aplinkoje atvirkščiai - negražu praeiti pro šoną nepažiūrėjus į žmogų, nepasisveikinus. Ir ne tik tai, keičiasi visa visuomenės santvarka. Ir asmeniškai kiekvieno žmogaus gyvenimo būdas.

Pradžiai tiek skirtumų, tačiau jų yra ir daugiau. Čia viską parašiau ne tam, kad sukritikuoti ekologinę žemdirbystę, o tam, kad apibrėžti kas tai yra gamtinė žemdirbystė, kuo ji skiriasi nuo kitų žemdirbystės formų ir kaip ją suprasti, apčiuopti.

O ekologinė žemdirbystė yra gerai. Ji yra arčiau gamtos nei tradicinė žemdirbystė ir jau vien tai rodo jos gerumą. Tai gali būti pirmu žingsniu gamtos link.

Man dar toli tada iki gamtinės... ir komposto krūva, ir šiltnamis,ir sideratai, ir genėjimas, ir mėšlas....

Na labai jau čia griežtai .

Kiekvienas savo lygyje, nereikia persistengti. Svarbu, kad judėtume po truputį link gamtos, o stačia galvą pulti į ją nebūtina ir net nerekomenduojama. Po truputį reikia gerinti gerinti savo padėtį ir sklandžiai pereisit prie malonesnės žemdirbystės formos.

Būtent, norisi, kad daržas taptų malonumas, o ne kančia.

Hm, tikrai, kad griežta Kam tuomet priskirtumėte sideratų sėjimą?

Jei sideratus suariam (apkasam), tai priskirtume ekologinei žemdirbystei. Jei paliekame ant žemės paviršiaus kaip mulčių, tai gamtinei žemdirbystei.

Taip, sideratais vadinami tie techniniai augalai, kurie auginami ir paskui apariami kaip žalioji trąša. Tas žodis rezervuotas. O gamtinėje žemdirbystėje, jei auginam techninius augalus, kuriuos neaparsim, o naudosim mulčiui reikėtų vadinti kaip nors kitaip. Ne sideratais. Bandome vadinti techninėmis kultūromis, nors kartais tiesiog pavadinam sideratais, bet kontekste visada turime omenyje, kad neaparsim, o mulčiuosim jais.

Gal tada ir vadinkim mulčiaus kultūrom. Auginam mulčiaus kultūras, augalus mulčiui ar dar kaip. Čia tik pamąstymas.

Nusistebėjau internete aptikęs, kad keletas save norinčių vadinti gamtiniais žemdirbiais pasigamino alkoholinių gėrimų. Labai nusistebėjau.

Gamtinėje žemdirbystėje mes stengiamės išauginti kuo vitaminingesnius, kuo sveikesniu produktus. Čia yra gamtinės žemdirbystės išskirtinumas iš kitų žemdirbystės formų ir esminė dalis. O jeigu daromi nesveiki ir kenkiantys produktai, tai tikrai nėra gamtinė žemdirbystė.

Todėl prie sąrašo kas nėra gamtinė žemdirbystė reikėtų dar pridėti:

Kenksmingų produktų gamyba: alkoholio vidiniam vartojimui, tabako rūkymui, kanapių narkotikams ir visokių kitų kenksmingų dalykų.

Įdomu pasidarė, ar kava priskiriama prie nesveikų ar prie sveikų dalykų? Ir kavos pupelių, ir visokių pakaitalų? Pvz., miežinė kava man atsiduoda degėsiais, toks suskrudinimas nemanau, kad būtų sveikas...

Na, neperdėkim. Yra daug ginčytinų dalykų, bet alkoholis ir rūkymas yra neginčytinai nuodingi produktai. Juos drąsiai braukiam iš savo tarpo.

Man patiko, ką pasakė vienas toksikologas apie tai, kad žmonės kavą vadina narkotiku. Jis sakė maždaug taip: "ar tam, kad nusipirktų kavos, žmonės neša iš namų daiktus, ar puola žmones ir atiminėja iš jų pinigus?".