Čia pabandysim pasigilinti kuo GŽ teorija skiriasi nuo praktikos. Praktika visose srityse šiek tiek skiriasi nuo praktikos, ne tik gamtinėje žemdirbystėje, tai normalu. Čia nebandysiu paneigti teorijos, tiesiog praktika patikslina teorijos teiginius.
Štai, elementarus, GŽ teiginys: piktžolės kenksmingos tik tada kai šviesą užstoja. Tik tada jas šalinam. O maisto medžiagų jos iš kultūrinių augalų neatima (kaip kad tradicinėje žemdirbystėje), nes pas mus dedamas mulčias ir jame visko yra tiek, kad ir kultūriniams augalams užtenka ir piktžolėms. Vandens irgi jos neatima. O piktžolių išskyros mūsų augalams nebaisios, nes pas mus yra mulčias ir dėl to dirvoje gyvena daug bakterijų, kurių fermentai yra stipresni už piktžolių išskyras ir todėl nereikia jų bijoti.
Dabar paanalizuokim praktiką. Šiemet buvo karšta vasara. Augalai stipriai garino drėgmę. Kai kuriose lysvėse galima buvo pastebėti efektą, jog piktžolės išgarina vandenį ir šalia augančiam kultūriniam augalui trūksta drėgmės. Paprastai šis principas veikia. Bet neįprastą vasarą jau galima pastebėti, jog kartais neveikia. Dar teorijoje sakoma, kad piktžolės pačios meta šešėlį, padaro žemę šaltesnę ir tada kondensuojasi vanduo. Tas aišku tiesa, tačiau praktikoje piktžolės nėra visada idealaus aukščio ir ne visada kada tik norim metą šešėlį, o vandenį garina visada. Būna taip, kad jaunos piktžolės šešėlio dar nemeta, o vandenį jau srebia kaip turi būti, ypač jaunam sparčiam augimui augalai daug vandens sunaudoja. Štai tokiais momentais jau trūksta drėgmės. Kaip piktžolės "atiminėja" vandenį iš kultūrinių lengvai galima stebėti vazonėliuose. Kai aplinkui auginamą augalą palieki daug piktžolių, tai jos taip stipriai garina vandenį, kad kartais nespėji palaistyt ir viskas numiršta, o kai piktžolių nėra, tai laistyti reikia žymiai rečiau. Ir tas efektas matėsi šiemet mulčiuotose lysvėse. Ar piktžolės atėmė ir kitas maisto medžiagas sunku pasakyti, nes akimi to nelabai pamatysi, reikia prietaisų, laboratorinių tyrimų, bet, manau, akivaizdu, kad išlaikyti idealaus mulčio sluoksnio niekam praktikoje nepavyksta ir negali pavykti. Vis tiek gaunasi natūralios paklaidos ir mulčius dalį laiko neatlieka savo funkcijos ir gaunasi situacija kaip tradicinėje žemdirbystėje - piktžolės visgi paima maisto medžiagas iš mūsų auginamų augalų. Žinoma, paskui mes nuraunam piktžolę ir visas tas medžiagas susigražiname padėdami ją ant lysvės kaip mulčią. Tačiau mes susigražinam vėliau, o tuo augimo metu piktžolė medžiagas gali ir pagrobti. Tas nėra blogai. Gamtoje visi auga drauge ir visi vienas iš kito atiminėja ir vienas kitam duoda. Tiesiog sakau, kad nereikia galvoti, kad tie teoriniai teiginiai taip tiesiogiai veikia ir praktikoje.
Kitas teiginys apie alelopatijos neveikimą gamtinėje žemdirbystėje. Žinoma, jei mulčiuje vyksta stipri fermentinė mikrobinė veikla, tada alelopatija (augalų išskyros) bent jau šaknų zonoje sumažėja. Netikiu, kad sumažėja iki nulio, bet gal ir būna tokie atvejai. Bet yra dar keletas dalykų. Augalai išskyras išskiria ne tik per šaknis, tačiau ir per orą. Mulčias to nesustabdo. Kitas dalykas, ne visus augalus auginame su mulčiumi. Kaip tik stengiamės atrasti būdus kaip auginti be mulčio, bet natūraliai. Ir trečias, net jei ir naudojam mulčių, tai tikrai jo neuždedam teisingai. Tikrai lieka plyšelių neteisingai prižiūrimų pro kuriuos piktžolių išskyros gali pasiekti mūsų augalus. Gali ir praktikoje pasiekia. Kai kurie žmonės pastebi, kad pasodinus baziliką prie pomidoro, pomidoras įgyja baziliko aromato. Mulčiuotoje lysvėje. Ką tai reiškia. Tai reiškia, kad išskyros visgi pasiekė kitą augalą. Reiškia, kad pilnai pasiekia ir piktžolių išskyros mūsų kultūrinius augalus. Kita vertus, atlikti moksliniai tyrimai susodinant baziliką su pomirodais šalia ir tokio efekto kaip patiria mūsų sodininkai nepastebėta, skonis ir kvapas, anot mokslininkų, nepasikeičia:
http://orgprints.org/6614Iš mulčio visagališkumo idėjos išplaukia ir sėjomainos nereikalingumo idėja. Žinoma, viskas teisingai. Bet praktikoje gali būti kitaip. Pirma, kad ne visur dedam mulčią, antra, kad neteisingai dedam mulčią, trečia, kad dedam bet kokį mulčią, ketvirta, kad kai kurie augalai ima medžiagas ne iš paviršinio sluoksnio, kurį kuria mulčias, o iš gilesnių sluoksnių. Štai tuos gilesnius sluoksnius augalai gali nualinti, o mulčias gali nespėti atstatyti. Tada reikalinga sėjomaina. Nors praktikoje tas sunkiai pastebima. Be to mažai praktikos dar gamtinėje žemdirbystėje. Gal po dešimties metų auginimo toje pat vietoje saulėgrąžų pasirodys, jog jos visgi negali augti toje pat vietoje, nors ir mulčiuojamos. Bet kolkas tokios praktikos dar niekas neturi.