Gamtinė žemdirbystė

Taip, šiltesniuose kraštuose rankiojimo galėdavo būti daugiau, šaltesniuose - mažiau. Taip, vyko žvejyba ir medžioklė, bet rankiojimas, kadangi lengvesnis užsiėmimas visur sudaro nemažą dalį dietos. Juo užsiima moterys ir vaikai. Rankiojami ir moliuskai, vabzdžiai ir uogos. Uogų gal daug ir neprivalgysi, bet surankioti lazdyno riešutai, agaro riešutai, grybai ir laukiniai obuoliukai būdavo rimtas maistas, kurio pėdsakų randama senovės laužavietėse ir krosnyse. Galėjo dar ir augalų naudoti daug, bet jų pėdsakų neišlikę. Ypač šaknys rimtas maistas.



Taip, gamtinės žemdirbystė kaip tik ir siūlo geresnį santykį. Jūsų minimas 0,5 ha intensyviomis technologijomis užaugintas maistas yra klaidinanti ir neteisinga proto konstrukcija. Realybėje yra kitaip. Yra moksliniai darbai, kur parodoma, kad dideliuose pramoniniuose intensyviuose laukuose neužauga daugiau produkcijos, nei užaugina smulkūs ūkeliai. Maža to, rašoma, kad smulkiuose ūkeliuose derlingumas didesnis. Ir aš tą patiriu pas save darže. Paimu oficialų derlingumą ir pažiūriu kiek aš gaunu iš lysvės. Mano rodikliai didesni. Taip yra todėl, kad didelius laukus ūkininkai gali prižiūrėti tik ribotais būdais, t.y. pravažiuoti nupurkšti, patręšti, o aš dar galiu ir paravėti, paremti augalus, pririšti. Taigi mažuose sklypuose gaunamas didesnis derlingumas. O dar juk reikia pridėti prie to jūsų minimo 0,5 ha kelius transportavimui, sandėlius technikos laikymui, technikos gaminimui, kelio asfalto gaminimui, maisto produktų sandėliavimui, parduotuvių statybai ir išlaikymui, sandėliavimą parduotuvėse, išdėliojimą parduotuvėse, kasininkų darbą, valytojų darbą, reklamuotojų darbą ir daug kitų darbų ir visą administracinį aparatą, kuris išlaiko šią sistemą. Ir nors sutalpinote viską į 0,5 ha, bet netyčia nutylėjote, kad šios maisto aprūpinimo sistemos plotai yra kur kas didesni. O mano variante daugybės šių dalykų nėra, maistas vietoje, transportuoti nereikia, ne tik, kad mažiau gamtos užteršiame, bet ir realiai turime didesnį derlingumą ir mažiau ploto užimame sandėliuodami jį.

Geras pastebėjimas. Labai geras. Aš tik patikslinau, kad vienmečiai ir dvimečiai gali augti ir tarp mulčio. Juk pievose auga dvimečiai ir vienmečiai augalai, ir jie auga tarp mulčio, nes visa pieva yra mulčiuota. Žinoma, jie išauga ten kur padaromas pažeidimas - kurmis prakniso, skruzdėlės sukėlė skruzdėlyną ir jį apleido, kanopiniai pradrėskė velėną, šernai pakniso, lapas nukrito ar žolių kuokštas ir padarė tarpelį įsikurti naujokams. Štai ir įsikuria vienmečiai ir dvimečiai, ir auga tarp daugiamečių ir tarp mulčio. Bet žinoma, vienmečių ir dvimečių stichija - pažeistos vietos, tokios kaip paupiai, keliukai, silpnapievės dykvietės, šiukšlynai. Tačiau gali jie augti ir pievoje, ir su mulčiu, kitaip sakant - legalu juos taip auginti.

Bet pastebėjimas labai geras. Kaip tik žemdirbystė ir atsirado visokiose ten Nilo ir Tarpupio užtvinstančiose pakrantėse. Ten potvynis užnešdavo dumblo ir į tą dumblą sodindavo, kitais metais vėl tas pats. Tai jeigu kas turi tokį užnešamą sklypą, tai nieko blogo nematau. Sėji ten vienmečius kultūrinius ir tiek, o nori sėklos dvimečiams, tai truputį aukščiau nuo upės pasodini, kad nenuneštų vanduo. Bet esmė, kad beveik niekas tokių sklypų neturi Lietuvoje, o ir įstatymiškai, manau, neleidžiama tokia veikla, nes yra upių apsauginės zonos. Todėl daugelis negali pasinaudoti tokiomis ištvinusiomis upėmis. Reikia sugalvoti kaip ūkininkauti pievose ir miškuose. Ir tas antras variantas - velėnos pažeidimas labai tinkamas šioje aplinkoje, nes taip daro gamta, t.y. ji pažeidžia kanopomis ar knisimu ir sėja vienmečius ar dvimečius.



Tai štai ir pasiaiškinkim. Dirvos atidengimas gamtoje vyksta kaip? Kanopa padaromas pažeidimas pievoje. Nedidelis. Arba šernas paknisa, bet irgi nedidelį gabaliuką. Arimo, perkasimo nėra gamtoje. Ir negana to, kad neariama, tai dar ir nedaromi tokie dideli plotai. Gamtinėje žemdirbystėje vyksta kažkas panašaus į kanopų įspaudimus, šerno paknisimus ir mulčio supuolimus. Velėna nekasama, bet lokaliai pažeidžiama. Ir kaip tyčia pradeda čia augti vienmečiai laukiniai augalai. Jie iš karto "užgydo" žaizdą ir paslepia ją nuo saulės spindulių. Galime taip daryti ir mes su kai kuriomis kultūromis - pavyzdžiui, garstyčiomis. Tačiau ne visos kultūros taip sugebės padaryti. Matome, kad gamta nori užsidengti kuo greičiau ir gamtoje yra du uždengimo būdai - gyvais augalais, arba jų liekanomis. Todėl renkamės mulčią, nors tai yra dirbtinis mulčio uždėjimas, tačiau jau geriau pridengti dirbtinai, nei laikyti atvirą pažeistą vietą ir kauptuku šalinti piktžoles. Štai tokių kassavaitinių pakrapštymų su kauptuku gamtoje tikrai nebūna, o uždengtos dirvos mulčiumi - būna. Suartoje žemėje vėlgi nevyksta tie procesai kur vyksta natūraliai gamtoje. Gamtinėse lysvėse vyksta. Todėl suartoje žemėje dirvožemis degraduoja, o gamtinėje žemdirbystėje - gerėja.

Yra atrastos žemės dirbimo sistemos kur įdirbamas tik pats dirvos paviršius. Ir tai daroma dideliuose laukuose, traktorių pagalba. Toks velėnos pradrąskymas yra gamtiškas, nes neatriama, tačiau čia yra du minusai. Pirma, gamtoje tokių didelių pradrąskymų nėra. Antra, jei darytume lokalius tokius pradrąskymus, tai galėtume auginti tik keletą kultūrų, tokių kaip minėjau - garstyčios - kurios sugeba uždengti pažeistą vietą gyvais lapais ir išgyventi be papildomo žolių šalinimo - kauptuku ar chemija (abu variantai kenksmingi gamtai).

Taigi, manau, elgiamės gana gamtiškai savo žemdirbystėje. Geresnio būdo kol kas nematau, jei kas mato, tai būtinai praneškit, nes tokių būdų ieškome ir bandome dar labiau artėti prie gamtos. Jau vien pats pastebėjimas apie vienmečius augalus ir pažeistas velėnas yra labai geras, iš čia gaunam keletą ūkininkavimo variantų - ūkininkauti užliejamose vietose ir kai kurias kultūras sodinti be mulčio, tiesiog pradrąskant velėną. Kitais atvejais - tenka mulčiuoti ir tai yra labai gamtiškas metodas.

Štai čia tau bandytas duoti apibrėžimas:
viewtopic.php?f=14&t=266&p=3962&hilit=apibr%C4%97%C5%BEimas#p3941



Kaip jau rašiau paaiškinime laukinėmspievoms, tai smulkūs ūkeliai yra produktyvesni ir nereikalauja papildomos infrastruktūros, todėl jei kiekvienas turėtų savo žemės lopinėlį ir jį augintųsi, tai užimtų mažiau vietos nei gyvenant dabartinėje miestietiškoje sistemoje.

Dėkui už labai išsamius komentarus. Nelabai turiu kur prieštarauti

- mes išeitume į "miestus" ...

laukinespievos, neklaidinkite naujokų. Snapučiai - daugiamečiai augalai. Į mano sklypą perkelti snapučiai iškerojo didelį šaknyną ir gyvuoja jau aštuonis metus.

Robertinis arba raudonstiebis snaputis (Geranium robertianum). Vienmetis, kartais dvimetis. Auga ūksmėtuose miškuose, krūmuose, kartais tarp griuvėsių, gatvėse. // Lietuvos TSR flora, T. 4, 1971
Dar ūksmėtose vietose auga vienmetis blizgantysis snaputis (Geranium lucidum), tačiau jis labai retas (Lietuvos raudonoji knyga) ir į aukščiau paminėtą knygą nepateko, nes pirmą sykį Lietuvoje rastas kaip tik 1971 m.
Yra ir daugiau vienmečių snapučių, bet jie nėra miško augalai.

Kitos dvylika Lietuvoje augančių snapučių rūšių - tikrai daugiamečiai augalai. Wikipedija rašo, kad visi snapučiai - daugiamečiai. Jūsų paminėta knyga nežinau, ką rašo, nes didžioji mūsų dauguma dar nebuvo gimusi tais metais, kai buvo išleista knyga. Nebesiginčysiu. Belieka surasti paminėtas rūšis ir stebėjimo būdu patiems įsitikinti, kaip ten yra iš tikrųjų.

Stebėkite, o stebėjimo rezultatais būtinai pasidalinkite. Pasaulio botanikai, manau, Jums bus dėkingi, nes jie mano, jog iš likusių 12 tik 6 yra daugiamečiai.

Sveiki,

kokie stebėjimo rezultatai?