Ką kada sėti reikia žiūrėti pagal situaciją. Viena sklype balandžio 20 jau bus galima sėti miežius, kitame sklype gal už dvidešimt kilometrų dar nebus galima sėti. Daug yra faktorių. Tie faktoriai surašyti apačioje pateikiamame tekste ir pagal tai galima apskaičiuoti kada tiksliai geriausia sėti jūsų sklype ir einamaisiais metais (nes metai irgi skirtingi)
------------
2.1.3. Mitybinių elementų ir aplinkos veiksnių panaudojimo efektyvumas tam tikrais augimo bei vystymosi tarpsniais
Dirvožemis. Apskritai laikoma, kad javai yra palyginti nereiklūs dirvožemiui ir auga skirtingos genezės dirvose. Manoma, kad varpiniai javai filogenetiniu požiūriu yra jaunesni bei labiau prisitaikę prie nepalankių aplinkos veiksnių nei kiti kultūriniai augalai, tačiau skirtingiems miglinių šeimos javams reikia nevienodų dirvožemių optimaliems fotosintezės, augimo, raidos bei produktyvumo elementų formavimo procesams užtikrinti.
Žieminiams kviečiams reikia geresnių žemių – karbonatinių ir nusausintų glėjiškų priemolių. Dirvožemiai turi būti gerai sukultūrinti, drenuoti, o rūgštesni – pakalkinti.
Rugiai pakenčia lengvos mechaninės sudėties, rūgščios reakcijos, nelabai derlingas žemes. Rugius bei kvietrugius galima auginti ir geresnėse priesmėlio dirvose, ypač jeigu dirvožemiai menkai tręšiami organinėmis trąšomis. Rugiai produktyvesni už kviečius ir rūgštokuose priemoliuose, jeigu dirvos neužmirksta. Sukultūrintuose priemolio dirvožemiuose kviečiai ir miežiai yra produktyvesni už rugius.
Vasariniai javai labai jautrūs auginimo sąlygoms, turi būti gerai paruošta dirva, pakankamai drėgmės ir šilumos. Miežiams tinkamiausios sukultūrintos priemolio ir gerai tręšiamos priesmėlio žemės.
Lengvuose, menkai tręšiamuose organinėmis trąšomis, užmirkstančiuose bei rūgštesniuose dirvožemiuose gerai auga avižos. Jų šaknų sistema iš visų javų geriausiai išsivysčiusi.
Iš visų vasarinių javų geriausių dirvų reikia vasariniams kviečiams, nes jų šaknų sistema silpna. Ypač svarbu dirvą gerai išpurenti, taip užtikrinant gerą silpnos šaknų sistemos aeraciją.
Priešsėliai. Kviečiai yra jautriausi priešsėliams. Jų negalima auginti po javų, nes labai išplinta pašaknio ligos ir mažėja produktyvumas. Žieminiams kviečiams geriausi priešsėliai yra daugiametės ankštinės žolės bei jų mišiniai su varpinėmis žolėmis, juodasis pūdymas, žirniai.
Žieminiai rugiai mažiau jautrūs priešsėliams. Jie gerai dera po visų augalų, taip pat ir atsėliuojami. Iš visų šalyje auginamų javų rūšių jie geriausiai pakenčia atsėliavimą. Geri priešsėliai rugiams: vienamečių žolių mišiniai, daugiametės žolės, ankstyvosios bulvės.
Miežiai bei vasariniai kviečiai jautrūs priešsėliams. Geriausi priešsėliai – organinėmis trąšomis tręšti kaupiamieji (šakniavaisiai, bulvės ar kukurūzai). Neblogi priešsėliai miežiams ir vasariniams javams yra dobilai, daugiametės žolės arba pupiniai javai. Galima miežius auginti po žiemkenčių, kurių priešsėlis buvo daugiametės žolės, arba užimtasis pūdymas, tręštas mėšlu. Geroje dirvoje miežiai gali būti atsėliuojami. Kaip ir žieminių, vasarinių kviečių negalima auginti po kitų miglinių javų.
Salykliniai miežiai augintini po organinėmis trąšomis tręštų kaupiamųjų. Prastai auga po daugiamečių žolių ir miglinių javų. Visai negalima salyklinių miežių atsėliuoti.
Avižos nelabai reiklios priešsėliams. Geriausias priešsėlis – kaupiamieji, tačiau dažniausiai avižos sėjamos po žiemkenčių. Geras priešsėlis – sėkliniai lubinai. Atsėliavimo nemėgsta.
Mineralinės mitybos elementai. Miglinių šeimos javai yra reiklūs tręšimui, nes jų šaknų sistema daugiausia išsidėsčiusi armens sluoksnyje. Mineralinių elementų derinys javams yra klasikinis – NPK – daugiausia reikia azoto, mažiau fosforo ir mažiausiai kalio. Be šių elementų, javai turi gauti Ca, Mg, S, B, Mn, Zn, J, Mo, Cu, Co junginių.
Šviesos, taip pat ir mineralinių medžiagų panaudojimo efektyvumo pagrindas sudaromas formuojant pasėlio tankį sėjos metu. Tolygus pasėlis, optimalus augalų skaičius ploto vienete leidžia augalams racionaliai panaudoti mineralinės mitybos elementus, esančius dirvoje.
Nustatyta, kad 1 kg azoto žiemkenčių derlių didina 11–17 kg·ha-1, vasarinių javų – 10-12,5 kg·ha-1. 1 kg fosforo efektyvumas buvo 6–7,7 kg·ha-1, o 1 kg kalio 2,8–6 kg·ha-1. Skirtingais augimo ir vystymosi tarpsniais augalai tas medžiagas pasisavina nevienodai. Rudenį, dygimo ir krūmijimosi metu, žeminiai kviečiai panaudoja 30–40% viso jiems reikalingo fosforo ir kalio. Didžiąją dalį maisto elementų kviečiai ir rugiai paima iki plaukėjimo.
Azotas žiemkenčiams reikalingas per visą vegetaciją, tačiau daugiausia jo reikia V–VII organogenezės etapuose (bamblėjimo – plaukėjimo) (2.3 pav.). Tuo metu vyksta labai intensyvus ląstelių dalijimasis, baltymų ir biologiškai aktyvių medžiagų apykaita.
I–II organogenezės etapuose (2.3 pav.) rudenį žiemkenčiams azoto reikia nedaug. Gausiau patręšus augalai per daug suželia, blogai žiemoja. Geriausia javus tręšti azoto trąšomis per 2–3 kartus: anksti pavasarį, krūmijimosi metu, netrukus po to, kai atsinaujina vegetacija, vėliau bamblėjimo bei plaukėjimo tarpsniuose (V–VII organogenezės etapai). Vėlyvas tręšimas azoto trąšomis per lapus gali padidinti kviečių baltymingumą.
Vasariniai javai azotu tręšiami prieš sėją arba po sėjos iki augalų krūmijimosi. Papildomai tręšiama bamblėjimo ir plaukėjimo tarpsnyje (VI–VII organogenezės etapai). Salykliniai miežiai šiame tarpsnyje papildomai azoto trąšomis netręšiami.
Migliniai javai per metus sunaudoja apie 10% dirvoje esančio judriojo fosforo ir apie 14% judriojo kalio. Fosforo ir kalio trąšos išberiamos priešsėjinio žemės dirbimo metu.
Apskritai javai labai jautrūs fosforo trūkumui pirmais augimo ir vystymosi tarpsniais. Todėl sėjant kartu dera berti į eilutes fosforo trąšas. Fosforas dalyvauja energinių medžiagų apykaitoje bei grūdinimosi ir adaptacijos prie žemomų temperatūrų procesuose.
Visi mineralinės mitybos elementai yra organinėse trąšose, kurias žiemkenčiams rekomenduojama berti tiesiai arba jų priešsėliui. Palaipsniui mineralizuojantis organinėms trąšoms, mitybos elementai racionaliai paimami augalų.
Javų tręšimo sistema susideda iš priešsėjinio tręšimo, trąšų įterpimo sėjos metu, papildomo pavasarinio ir tręšimo azoto trąšomis vegetacijos metu. Optimalios trąšų normos nustatomos pagal maisto elementų kiekį dirvožemyje, mokslinių tyrimų rezultatus, augalo vietą sėjomainoje, dirvožemio sukultūrinimo laipsnį, klimato ir aplinkos veiksnių dinamiką vegetacijos metu, veislių savybes, pasėlių būklę ir kt. veiksnius.
Šviesa yra vienas iš produktyvumą ir kokybę lemiančių veiksnių. Fotonų energija jungiama fotosintezės reakcijose. Šviesos signalai, dalyvaujant fotomorfogenetinei pigmentų sistemai, valdo augalų morfogenezę.
Pagrindas efektyviai panaudoti šviesą sudaromas formuojant pasėlio tankumą sėjos metu. Esant tankiam miglinių javų pasėliui, augalai, konkuruodami dėl šviesos, tįsta, ypač jų stiebo apatinių fitomerų tarpubambliai, o brendimo metu išgula. Be to, neefektyviai panaudojamas asimiliacinis plotas. Esant prastam apatinių lapų apšvietimui, augalas per fitohormonų sistemą gauna signalą apie šių lapų redukciją.
Didesnis fotonų srauto tankis lemia grūdų baltymingumą: kuo didesnis srautas, tuo daugiau kaupiasi baltymų, žemesnio apšvietimo lygio javų grūduose daugiau sintetinama kito maistinio polimero – krakmolo. Lietuvoje miglinių šeimos javams dideliam baltymingumui formuotis trūksta šviesos. Todėl šalyje auginami tik minkštieji kviečiai.
Temperatūra. Oro ir substrato temperatūra kartu su drėgnio sąlygomis yra veiksniai, kuriems esant minimaliems gali būti ribojamas fotosintezės produktyvumas, augimo ir raidos procesai.
Pagal augimo ir raidos temperatūros poreikį javų rūšys skiriasi tarpusavyje. Žieminiams kviečiams reikia didesnės aktyvių ir efektyvių temperatūrų sumos per vegetaciją nei kitiems javams. Geriausiai dygsta, kai temperatūra 10–12oC. Žieminiai rugiai yra palyginti nereiklūs šilumai. Rudenį normaliam išsikrūmijimui (3–4 ūgliai) kviečiai turi gauti 300–350oC efektyvių temperatūrų sumą. Rudenį žieminiai kviečiai geriausiai užsigrūdina, kai naktimis oro temperatūra nukrenta iki 0oC, o dieną vėl pakyla iki 10–12oC. Grūdinimo laikotarpyje vyksta sudėtingesnių cukrų hidrolizė iki monocukrų, o baltymų – iki aminorūgščių, kurie sujungia didelį kiekį vandens molekulių, ir krioskopinis koeficientas didėja. Neužsigrūdinę žieminių kviečių krūmijimosi mazgai pakelia šalčius iki 12oC, o užsigrūdinę – iki 18oC.
Pavasarį kviečių vegetacija atsinaujina, kai temperatūra pakyla iki 3–5oC, rugių vegetacija atsinaujina esant žemesnėms temperatūroms. Vėlesniuose vystymosi tarpsniuose rugiams tinkama temperatūra yra žemesnė. Pvz., optimali temperatūra žiedų formavimosi tarpsnyje (bamblėjimas) yra 12–14oC.
Miežių ir vasarinių kviečių sėkla pradeda dygti, kai dirvos temperatūra pasiekia 3–4oC, avižų – 2–3oC. Miežiai dygimo ir krūmijimosi metu pakenčia šalnas iki –5oC, vasariniai kviečiai – trumpalaikes šalnas iki -4oC, avižos iki -4 – -5oC. Tačiau žydėjimo ir vėlesniais tarpsniais kenkia jau -1,5 – -3oC šalnos. VII–XI etapuose geriausia, kai oro temperatūra svyruoja 16–23oC intervale.
Sudygusioms avižoms gerai, kai yra santykinai žemesnių temperatūrų laikotarpis, panašus į termoindukcijos sąlygas. Krūmijimosi tarpsnyje tinkama temperatūra – 15–18oC.
Drėgmei javai taip pat nevienodai reiklūs. Žieminiai kviečiai mėgsta drėgną ir šiltą klimatą, tačiau blogai pasiruošia žiemoti esant dideliam dirvožemio drėgniui. Vegetacijos metu optimalus drėgnis – 70% lauko drėgmės imlumo. Kviečių transpiracijos koeficientas – 450.
Rugiai už kviečius jautresni drėgmės pertekliui rudenį, per žiemos atodrėkius ir pavasarį. Tai sąlygoja šaknų sistemos pablogėjusi aeracija. Drėgmės trūkumui rugiai mažiau jautrūs už kviečius. Rugiams kritinis periodas – II–III organogenezės etapas rudenį (krūmijimasis) ir, kaip ir kitiems augalams, VI–VII organogenezės etapai (bamblėjimas – plaukėjimas). Drėgmės nepakankamumas labai didina produktyvumo elementų redukciją.
Miežiams taip pat reikia daug drėgmės, ypač dygimo metu (48% grūdo masės), krūmijimosi (III–IV organogenezės etapai) bei, kaip ir kitiems augalams, gametogenezės metu (VI–VII etapai). Jų transpiracijos koeficientas – 350–450. Sausros, dėl kurių nevyksta fotosintezės procesai bei sutrikdoma termoreguliacija, arba drėgmės perteklius (sumažėja šaknų sistemos aeracija) prisideda prie produktyvumo elementų redukcijos.
Vasariniams kviečiams ir avižoms drėgmės reikia dar daugiau negu miežiams. Vasarinių kviečių sėkloms sudygti reikia 45% jų masės vandens. Transpiracijos koeficientas – 415. Daugiausia drėgmės vasariniams kviečiams reikia krūmijimosi, bamblėjimo ir plaukėjimo tarpsniais (III–VII organogenezės etapais). IX ir X etapo pradžioje reikia nedidelio oro santykinio drėgnio. Drėgmės perteklius X–XII etapuose uždelsia vasarinių kviečių brendimą, blogina kokybę ir derliaus ėmimo sąlygas.
Avižoms drėgmės reikia daug ir per visą vegetaciją. Sėklos dygimo metu sugeria 60–100%. Sudygusios, avižos gerai vystosi padidėjus drėgmei aplinkoje. Daugiausiai drėgmės avižoms reikia VI–VII organogenezės etapuose. Vėlesniais etapais, kaip ir kitiems vasariniams javams, drėgmės perteklius užtęsia brendimą.
Paprastai drėgnio poveikis augalams siejamas su temperatūros poveikiu. Bendras šių dviejų veiksnių rodiklis yra hidroterminis koeficientas (HTK), pagal G. Selianinovą, apskaičiuojamas pagal formulę:
, (1)
čia Σp– kritulių suma analizuojamu laikotarpiu mm;
ΣΤ – paros vidutinės oro temperatūros, didesnės už 10ºC, suma tuo pačiu laikotarpiu, sumažinta 10 kartų (prilyginama garingumui – apibūdina garavimo sąlygas).
Jeigu HTK > 2,0 – drėgmės perteklius, HTK = 1,6…1,9 – laikotarpis drėgnas, HTK = 1,0…1,5 – optimalus, HTK = 0,6…1,0 – vidutinė sausra (derlius gali sumažėti iki 25%), HTK = 0,4…0,5 – stipri sausra (derlius gali sumažėti iki 50%), HTK < 0,4 – labai stipri sausra (derlius gali sumažėti daugiau kaip 50%).
Šaltinis:
http://www.asu.lt/nm/l-projektas/produktyvumas/41.html