Cituoti:
Gyvūnų tankumas hektare nustatomas pagal maisto kiekį.
Gamtoje gyvūnų tankumas nustatomas ne tik pagal maisto kiekį. Dar įtakoja teritorija, galimybė įsirengti būstą, plėšrūnų ir kenkėjų skaičius, ligos ir dar daug subtilių dalykų, kurių mes nežinome. Fermose tai taip - kiek davei pašaro, tiek gyvūnų gali auginti, nes ten daugiau praktiškai niekas neįtakoja, bet gyvūnai ten auga nenatūraliai. Natūraliai gyvūnai neėstų to ką duoda fermose. Jei imsime žolėdžius, tai jie nenugriauš visos žolės. Nors fermoje jie ims viską ką duosi. Nes nėra pasirinkimo. Arba aptvertoje mažoje teritorijoje irgi gali nuėsti viską viską iki nuskustos žolytės lygio. Bet gamtoje, jei yra pasirinkimas, tai žolėdžiai ės tik jiems tuo metu geriausias ir tinkamiausias žoles, o kitas paliks likimo valiai. Gamtoje nebūna taip, kad žolėdžiai nuskustų pievutę iki dugno. Turi likti ir kitiems. Galbūt yra vietos kur nuskuta, pavyzdžiui, bizonai Amerikoje nuskusdavo ar kur salose, ar kalnuose kiti žolėdžiai, bet čia greičiau pažeistos ekosistemos, kur trūksta teritorijos (salose, kalnuose) arba trūksta plėšrūnų arba dar kitaip pažeista ekosistema.
Dzūkijoje irgi teko matyti kaip golfo aikštynas nuskustą pievutę gamtoje. Tą padarė arkliai. Tačiau jie buvo rišami ir ėdė tik tą, ką galėjo. O jei palikti arklius natūraliai, be erdvės ribojimo, tai jie visos žolės nenuėstų.
Todėl iš tų 500 kg/ha, natūraliai lieka tik iki 20 kg/ha stuburinių. Čia natūraliose ekosistemose. 300 kg/ha sudaro sliekai, skruzdėlės, nariuotakojai - 100-150 kg., paukščiams lieka tik kilogramas. Taip yra gamtoje.
Na, ir priklauso nuo to ko mes siekiame. Jei norime orientuotis tik į maistą, tai gyvulių hektare galima prikišti neribotą skaičių - pastatai dangoraižį, kiekviename aukšte laikai tūkstančius galvijų ir tiesiog tieki jiems maistą.
Jeigu norime maitinti tik maistu užaugusiu tame hektare, tada gyvūnų hektare bus nedaug. Nes maisto hektare užauga ribotas skaičius. Jeigu norime kištis į gamtą, tai galime daryti kaip permakultūristai, t.y. įsėti produktyvesnę pievą arba auginti, pavyzdžiui, bambukus, kurie yra produktyvesni už pievą ir duoti tuos bambukus žolėdžiams. Tada prikišime daugiau gyvūnų į vieną hektarą, nes maisto bus daugiau.
O jeigu norime natūraliau auginti, tai gyvūnų bus dar mažiau, nes natūraliai ne visą žolę žolėdis suėda. Be to, gyvūnas nori ne tik maisto. Jam reikia ir kitus poreikius patenkinti. Jis nori ir teritorijos, pasivaikščioti, pasislėpti, nakčiai atsigulti ar įsirausti, ramybės nori, jei vienas ant kito lips, tai patiriamas stresas bus, jei įeis į teritoriją kitas tos pačios rūšies individas irgi stresas, be to, kaip pas žmones taip ir pas gyvūnus populiacijoje turi būti apie pusę vyriškosios ir moteriškosios lyties individų. Žmogus nori laikyti vien vištas ar vien karves, o gamtoje būtų penkiasdešimt procentų gaidžiukų ir penkiasdešimt procentų vištų. Su karvėmis ir jaučiais tas pats.
Ir jei artėjant prie gamtinio modelio, tada turėtume laikyti tik 20 kg/ha stuburinių, 300 kg/ha sliekų, nariuotakojų - 100-150 kg., paukščių kilogramą. Taip būna natūraliose ekosistemose. Žinoma, niekas gi neverčia. Jei norima, tai galima ir daugiau prigrūsti. Bet aš kalbu apie siekiamybę, apie orientacinius gamtinės žemdirbystės siekius, o siekti reikėtų kuo natūralesnio gyvūnų skaičiaus.