Niekas negali tiksliai pasakyt kaip susiforumuoja, nes formuojasi labai ilgai, niekas nestebėjo viso proceso nuo pradžios iki galo. Vienas variantas, pradedant nuo nulio: plika žemė apauga žole, pradeda augt krūmai ir medeliai, kuriuos ėda žvėrys, bet kadangi daug nuėda- lieka tik paskiri medžiai, kurių nespėjo nuėst. Kitas variantas: žemė apauga mišku, kuriame žvėrys išėda traką, jaunus medelius, seniems medžiams išvirtus jų vietoj augančius jaunus irgi nuėda. Vėlgi lieka reti seni medžiai, o po jais vešli žolė, maitinama nukritusiais lapais.
Mūsų klimato klimaksinė bendrija- skroblynas arba ąžuolynas (čia taip mano dabartinis mokslas). Teoriškai tai būtų panašiai kaip Vidzgiris. Bet ten juk nenatūralus miškas- žvėrių tai nėra. Jeigu būtų žvėrių- visi jauni skrobliukai būtų nugraužti, liktų tik dideli. Tada tarp jų augtų žolė. O kodėl nėra žvėrių (atmetus tai, kad ten per daug žmonių)? Todėl, kad nėra jiems ganyklų, nėra migracijos galimybės. Jeigu aplinkui būtų natūralios sitemos, klaidžiotų stumbrų, briedžių, elnių, arklių bandos- vieną gražią žiemą užklystų į Vidzgirį ir iš jo liktų retmiškis, kur pradėtų augt žolė. Čia viskas labai susiję, mažoj teritorijoj jokia sveika biocenozė susiformuot negali.
Beloveže nebuvau, bet kiek mačiau nuotraukose- kažkas labai panašaus. Stumbrų biotopas. Seni reti medžiai ir daug žolės. Beloveže stambūs žolėdžiai irgi buvo išnaikinti, todėl jis irgi negalėjo vystytis natūraliai. O ir dabar kaip vyksta miškų vystymasis? Miškininkai nuolat verkia, kad žvėrių per daug, nugraužia medelius, jie juos saugo, tepa sodinukus repelentais, yra medžioklės planai, nustatytas maksimalus žvėrių tankumas. O nustatytas ne pagal natūralaus miško vystymosi dėsnius (t.y. paliekant procesą savieigai), o pagal miškininkų įsivaizdavimą. O jų įsivaizdavimas remiasi pelno iš medienos gavimu. Taigi, čia negali būt kalbos apie jokį natūralų vystymąsi.
Yra rezervatinės zonos. Ten žvėrių kiekis nereguliuojamas. Bet iš tikrųjų čia tik akių dūmimas, rezervatuose visų gyvūnų populiacijos reguliuojamos lygiai taip pat. Reikalas tame, kad gyvūnų populiacijų santykiavimas vyksta susisiekiančių indų principu, t.y. iš ten kur daugiau, "nuteka" į ten, kur mažiau. Ir visai nesvarbu, kad ten, kur daugiau, populiacijos tankis dar nepasiekė maksimalios ribos. Negali vienam kv.km gyvent dešimt briedžių, o kitam nė vieno, ir visai nesvarbu, kad pirmam jiems geros sąlygos, o kitam blogos. Ir jeigu nerezervatinėse zonose žvėrių tankumas reguliuojamas pagal miškininkų standartus- rezervatinėse zonose jų tankumas niekada nepasieks optimumo, t.y. to kiekio, kuris natūraliai galėtų išgyvent. Vienintelis kriterijus, nesant plėšrūnų- epizootijos. Kol pas mus nekyla briedžių, elnių, stirnų ar stumbrų epozootija- niekas negali pasakyt, kad šių žvėrių kiekis jau pasiekė ribą. O kad balansuotų ties riba- tam yra plėšrūnai. Bet vėlgi: kad jų populiacijos būtų gyvybingos, reikia, kad gyvybingos būtų jų maisto populiacijos.
Yra dar ir dideli miškų masyvai, kur, atrodytų, niekas nedraudžia biocenozėms vystytis natūraliai. Bet apie tai jau pirma minėjau. Vienintelis rimtesnis biocenozės pažeidimas gali taip išvest iš pusiausvyros sistemą (kaip Sahelio atveju), kad jai natūraliai atsistatyt gali prireikt bile kiek laiko. Su spygliuočių miškais gali būt labai panašus atvejis.
Cituoti:
apie kokį produktyvumą kalbam?...ar derėtų vaikytis greito metinio prieaugio ar lėto, bet didelio prieaugio apskritai.
Mums tai nieko nereikėtų vaikytis. Geriausia ką galim padaryt- leist natūralų vystymąsi ir skatint jį. O kiek tam šansų- pats matai. Mes net negalim pamatyt kaip turėtų vystytis mūsų klimato miškas ar pievos dėl aukščiau išvardintų priežasčių.