Taip, vis mažiau ir mažiau reikėjo. Dabar gal pora metų nebesinori į miestą nuvykti. Nors nuvykti tenka su reikalais, darbais ar renginiais, gimtadiniais, bet retai ir be traukos. Būna, kad mėnesį išsėdim kaime ir jokios traukos į miestą. O anksčiau po kokios savaitės ir traukdavo. Aš tai galvoju psichologinis įprotis buvo.
Man labai patiko asfaltas tiesiogine ta žodžio prasme.
Ir dabar patinka. Nuvažiuoju kada į miestą, einu vakare sutemus ir toks sauso oro kvapas, kurį sukuria būtent asfaltas. Labai mėgstu sausą aplinką. Kaime vakarėjant iš karto drėgmė iš žolės išlenda, o aš sausamėgis. Kaime palijus iš karto šlapia, ryte rasos, kartais iki pietų, vakare irgi rasos, rūkai, žodžiu, drėgmės pilna, o mieste bet kokiu oru su šlepetėm gali eiti. Iki stotelės, autobuse kaip namie ir vėl iki pastato. Visur sausa! Visur gali atsisėsti. O kaime išeini ir šlapia. Tai ką? Stovėt visą dieną? Tik išėjus batai sušlampa ir nepakeliami per žoles pasidaro, apsivelia visokiom sėklytėm, kelnės irgi aplimpa. Tai labai džiaugdavausi kai pasiekdavau asfaltą. Tada lietiesi prie drėgmės tik batų apačia ir nors su kostiumu vaikščiok nesusitepsi. Va ta "švara" man labai patiko. Ir dėl sauso oro dar uodų nėra. Žodžiu, toks jaukus komfortiškas gyvenimas buvo prie kurio buvau pripratęs. Ir po truputį atpratau ir pripratau prie kitokio varianto. Tai čia vienas dalykas. Buvo ir kitų.
Pavyzdžiui, aktyvus bendravimas. Aš labai aktyvus, renginių daug organizuodavau, susitikdavau su daug žmonių. Taip buvau įpratęs. Ir kai persikrausčiau, tai vis knietėjo ką nors nuveikti. Įprotis. Bet paskui vis susimąstydavau: "nu ką jau čia tokio nuveiksi?" Ir tas įprotis vis gęso geso ir nebeatsiranda.
Aišku pasikeitė ir prioritetai. Bet prie naujų prioritetų reikėjo priprasti. Nes senieji vis dar pasiglemždavo.
Bendravimo tai per akis. Nesutinku su tuo, kad reikia 50 žmonių pašonėje ir vaikui būtinai į darželį socializuotis. Bendravimas vyksta ir tarp dviejų žmonių, ištisą dieną ir to pakanka. Ir tas bendravimas kokybiškesnis ir patenkini savo bendravimo poreikį. Paanalizavus mieste savo dieną ir kaime matosi ryški persvara - kaime bendrauji gal pusę dienos, nes pusę dienos kokiais darbeliais užsiimi darže ar miške. O mieste tik retkarčiais pabendrauji, vis tvarkai kokius reikalus, važiuoji, o jei ir susitinki su kuo, tai bendravimas paviršutiniškas, labai greitai telefonas pas kažką suskamba ir baigiasi bendravimas. Vaikui irgi nereikia grupės vaikų. Čia mitas. Bendravimo jis gali gauti iš močiutės, iš kito vyresnio ar jaunesnio vaiko. Ir gaus kokybiškesnio bendravimo nei darželyje.
Kai po truputį kraustėmės į ekogyvenvietę, tai visiems kildavo mintis, kad mes gyvensime atsiskyrę. Na, ir patiems tokia mintis buvo. Yra toks stereotipas sukurtas, kad išeini iš miesto, tai reiškia nebebus bendravimo, gyvensi kaip atsiskyrėlis. Bet čia dar vienas mitas. Ne tik mes vieni pastebėjom. Kiti iš ekogyvenviečių sako tą patį. Išsikrausčius iš miesto bendravimo padaugėjo. Paradoksaliai skamba, bet praktika tą rodo. Lietuvoje plačiai išvystytas kelių ir infrastruktūros tinklas. Nėra tokios vietos kur šuns balsas nesigridėtų ar automobiliai iš toli toli. Žmonės yra visur ir jie visur eina, važiuoja. Net ir norėdamas neatsiskirsi. Neįmanoma Lietuvoje. Kur nors Rusijoje, Argentinos pietuose gali prasėdėti metus vienas ir tavęs niekas neras, bet čia, Lietuvoje to neįmanoma. Ir indėnai ramiai negali pasėdėt vasarą, nes juos suranda ir išprašo iš miško, ir ekogyventojai negali ramiai pabūt, nes pilna uogautojų, grybautojų, medžiotojų, dviratininkų, poilsiautojų, žvejotojų, besibastančių kaimiečių ir miestiečių... Žodžiu realybėje žmonių knibžda. Ir kiekvienas dar nori bendrauti. Ateina ir šnekėk su jais.
Nors mes bendravimo turime pakankamai. Turim ir kaimynus, ir gretimam kaime, gretimam mieste draugų, ir atvažiuoja labai daug žmonių, ir pas mus, ir pas kaimynus. Ir jų žmonės pas mus ateina. Bet ką noriu pasakyt, kad nė tiek nebūtina. Mitai čia, ideologijos, įpročiai... Didžiausias argumentas yra: "o tai kaip vaikas bendraus mieste, socializuosis, jei visą vaikystę praleido su bobute kaime?" O vat ims ir socializuosis. Atvirkščiai galima paklausti: "mes daugelis užaugę darželiuose ir labai socializuoti, tai kaip mes pritapsime kaime, kur nebus su kuo socializuotis?" O vat čia ir išlenda ta trauka į miestą. Neva tai mums būtina. Nes mus taip mokė. Įprotis. Ypač "labiau išsivysčiusių" šalių gyventojai nesupranta kaip galima gyvent ne bandoje žmonių.
Žmogus yra įvairialypė būtybė. Jis gali gyventi ir sociume, ir už jo ribų. Ir ten, ir ten jis gali jaustis laisvas ir laimingas.