Cituoti:
Pusdykumė yra blogos žmogaus veiklos rezultatas. Iki pusdykumių tose vietose buvo labai turtinga bioįvairovė. Įvairi gyvūnija ir augalija. Daugybė rūšių. Miškeliai pamaišiui su pievelėmis, kur galėjo prasimaitinti daugybė netgi stambių gyvūnų.
Čia turbūt kalbama apie Saharos dykumą ir į ją panašias. Taip, mokslininkai įrodę, kad ten anksčiau buvo vešli augalija. O aš kalbu apie natūralias pusdykumes, kurios atsiranda po ledyno, arba po vulkano išsiveržimo, apsėmimo arba po kokių nors panašių reiškinių, kada gamta turi pradėti nuo nulio. Iš pradžių atsiranda pusdykumių krūmai, jie paruošia dirvą vešlesniai augmenijai, ši dar vešlesniai ir galiausiai turim mišką.
Cituoti:
Tobuliausia sistema, kai pievoje su daugybe rūšių žolinių augalų išsimėtę gojeliai, vingiuoja krūmų, medžių juostos (kur vos ne kiekvienas augalas - kitos rūšias). Tokioje vietoje ir gyvūnų įvairovė būtų milžiniška.
O kodėl tokia sistema tobuliausia? Kas ten tobulo? Ir kas čia taip pasakė?
Teko man matyti ekosistemą kur vos ne kiekvienas augalas yra kitos rūšies. Tai buvo Argentinoje, Comechingones kalnuose. Tie kalnai yra be medžių, augalija žema ir maža, todėl susidaro įspūdis, kad kiekviename žingsnyje vis nauja augalų rūšis. Augalų rūšys keičiasi ten dėl stataus nuolydžio ir skirtingų sąlygų. O kituose kalnuose kur buvau, visur augo medžiai. Ir ten, nors ir statu, skirtingos sąlygos, bet kiekviename žingsnyje augalija nesikeičia, nes reikia bent dvidešimties žingsnių, kad praeitum kokį vieną maumedį ar vieną buką.
Tam, kad kiekviename žingsnyje būtų kita rūšis, reikia skirtingų sąlygų. Mūsų lygioje Lietuvoje to niekaip nepasidaro. Nes labai lygu. Ir tie visi miškeliai, guoteliai ir krūmų juostos, jei jie egzistuotų realybėje, tai jie būtų labai labai panašios rūšinės sudėties. Vis dėl to paties landšafto lygumo.
Antras dalykas, kuris mažina įvairovę pas mus yra klimatas. Mūsų platumose augalų yra tik 2000 rūšių. Ties pusiauju augalų yra 75 000 rūšių. Va, Brazilijoje ar Konge gal ir galėtų taip atsitikti, kad lygioje vietovėje eini ir kone kiekvienas augalas kitoks kiekviename žingsnyje (jei nebūtų miško). Pas mus tokia tikimybė trisdešimtseptyniais su puse karto mažesnė.
Vietinių sumedėjusių augalų pas mus tik šimtas (
http://lt.wikipedia.org/wiki/S%C4%85ra% ... AB%C5%A1ys). Čia įskaitant visas bruknes, mėlynes, avietes, meškauoges, varnauoges ir kitus puskrūmius. Dalis auga tik pelkėse, dalis drėgniau, dalis sausai. Tame hipotetiniame gojelyje galėtų augti daugių daugiausiai 40 rūšių sumedėjusių augalų. Realiai augtų dar mažiau, nes realybėje neauga vienoje vietoje visa įmanoma flora. Tame sąraše iš šimto sumedėjusių yra šešiolika karklų rūšių, šešios erškėčių rūšys, šešios gervuogių rūšys, keturios gudobelių rūšys... Na nebus realybėje taip, kad viename gojelyje augs visos karklų ar visos erškėčių rūšys. Viename gojelyje pasitaikys tik viena rūšis, dvi. Net jei iš tikro tokie gojeliai egzistuotų, tai tikrai ten maža įvairovė būtų. Beje, realybėje gojelių yra. Pramaišiui su pievomis. Yra. Bet tokie gojeliai kur įvairovė ant kiekvieno žingsnio ir kurie atsiranda natūraliai kaip Lietuvos ekosistemų vystymosi dalis, tai, drįsčiau teigti, negali čia egzistuoti.
Siūlyčiau nueiti į dabar egzistuojančius miško guotelius įsiterpusius į nedirbamas pievas. Tokių yra. Tereikia nueiti ir paskaičiuoti ten įvairovę.