Suprantama, neskiepyti turi daug privalumų, ypač dėl vaisių kokybės. Ne tą norėjau pasakyt. O tą, kad skiepijimas nėra kažkuo baisus, tipo medžiui nuo to blogai ar pan. Jeigu tinkamai parinktas įskiepis ir skiepjmama auginiu į kelmelį, gaunasi beveik kaip auginio įšaknijimas. Žinoma, beveik, ne visai
.
Yra kultūrų, kurias paprastam žmogui kitaip pasidaugint kitaip ir neįmanoma. Pvz. jeigu nori didelių saldžių kriaušių, jas vargiai išsiauginsi iš sėklų, nes dauguma desertinių veislių sėklų tiesiog nesubrandina. tai čia skipijimas gelbsti. Aišku, mažiausiai verta skiepyt kaulavaisius, bet čia irgi turėjau patirties- kai kurių (tik keletą bandžiau) desertinių veislių (kaip taisyklė- pietinių) slyvų sėjinukai žūsta jau pirmą žiemą, jų šaknų sistema iš prigimties neatspari šalčiui. Lieka arba atsisakyt tokių veislių, arba selekcijos būdu jas adaptuot prie mūsų klimato, arba...
Dėl skiepijimo patikimumo. Yra būdų, kuriais skiepijant skiepai dažnai išlūžta, yra būdų kai niekada neišlūžta- čia laisvė pasirinkimui, būdų yra daug.
Sau niekada neleidžiu mažesnio kaip 90 proc. prigijimo, bet paprastai būna kur kas didesnis, išskyrus atvejus, kai įskiepius duoda pats klientas ir jie būna padžiūvę ar netinkamai laikyti, bet iš akies to dar nesimato.
Tavo minimas Rudaičio atvejis- tai jau virš visko... Jeigu žmogus reikalauja, kad jam skiepyčiau
kriaušes į laukinių, pievoj augančių ir užskurdusių
obelaičių poskiepius ir pats prisima atsakomybę už prigijimą (kadangi aš važiavau specialiai ir vežiausi savo įskiepius, o jis nepasakė, kad neturi kriaušių poskiepių, nes, pasirodo, ir pats to nežinojo), be to skiepų visiškai neprižiūri visus metus- labai nuostabu, kad bent kažkas iš jų išlieka. Be to, įskiepiai virš mėnesio buvo kelionėj ir dauguma jų jau susprogusiais pumpurais- tokiems reikia ypatingos priežiūros, bet pas mane tie patys prigijo beveik visi, be to, skiepyti į ką tik persodintus poskiepius. Taigi, pavyzdys netinkamas- medžius reikia skiepyt tvarkingai ir taip pat tvarkingai prižiūrėt.
Žinoma, kiekvienas renkasi pagal save ir dar kartą kartoju: sėjinukai visais atžvilgiais geresni, jeigu tenkina jų asortimentas.
Bet yra ir kitas dalykas, skiepijimo privalumas. Pvz. aš dabar renku įvairius įdomius obuoliukus, pagrinde puslaukinius, savaiminukus, su kokiomis nors įdomesnėsmis savybėmis, skoniu ir pan. Randu tokį savaime augantį medį, paragauju, jeigu tinka- nusipjaunu šakelę, įsiskiepiju ir turiu tokį patį. Kitu būdu aš jo negalėčiau pasidaugint, t.y. turėt identišką. Ir jeigu daryčiau įdomesnių ir vertingesnių veislių medelyną- labai lengvai padauginčiau kiek reikia ir kokių reikia, o žmogus, paragavęs vaisių (kokių nėra oficialiuose registruose) įsigytų tiksliai tą, ką ragavo.