Cituoti:
bet juk neįmanoma gyventi vien gamtiškai, nuo visko atsiribojus, tas pats kompiuteris, prie kurio visi sėdim, toks negamtiškas daiktas, jame pilna plastmasės ir kitokių dar didesnių nuodų, ir dar skleidžia jis "nuodingą" elektromagnetinį lauką, o namuose tiek negamtiškų daiktų...
Žmogus gyveno tris milijonus metų, šiuolaikinė civilizacija atsirado prieš dešimt tūkstančių metų, o nenatūraliais šiuolaikiniais daiktais namai pradėti pildyti tik prieš du šimtus, šimtą metų. Dar prieš du šimtus metų tiek kaime, tiek miestuose daug žmonių daiktų buvo iš medžio, molio, pintų daiktų. Plastikas išrastas prieš pusantro šimto metų, o paplito po pasaulį dar vėliau. Smetoninės Lietuvos buitis buvo ganėtinai natūrali. Tai palyginus tuos du šimtus metų su tūkstančiais Žmonijos gyvavimo metų, tai tik maža atkarpėlė Žmonijos istorijoje. O mes jau taip pripratome ir neįsivaizduojame, kad galima gyventi kitaip. O juk įmanoma. Pirk daiktus tik iš natūralių medžiagų. Žinoma, tas labai brangiai kainuos, tą sau gali leisti tik turtuoliai. Bet neturtuoliai gali pasigaminti savo rankomis daug daiktų. Nusilipdyti iš molio indus labai paprasta, prisisiųti maišelių, kad nereikėtų celofano - labai paprasta, pinti - labai paprasta, velti vilną - labai paprasta, šiek tiek sunkiau drabužius siųti, baldus gamintis, bet tas įmanoma. Nereikia jokių pinigų, imi iš gamtos medžiagas ir daraisi. Nebūtina atsiskirti nuo visuomenės ir tapti amišu, modernybės atsilikėliu, tiesiog galima pakeisti didžiąją savo daiktų dalį į natūralius, apsistatyti mediniais, pintais, medžiaginiais, moliniais daiktais ir tokioje aplinkoje turėti modernų kompiuterį ir dalyvauti civilizuotame gyvenime.
Cituoti:
Galim tik stengtis artėti prie gamtiškumo, bet tobulybė tam ir yra, kad jos siektume, nors ji ir nepasiekiama...
Čia yra toks keistas kabliukas ties kuriuo žmonės ir sustoja. Tobulybė yra tam, kad siektume, todėl... nesiekime. Ir sustoja. O reikėtų visada artėti prie tobulybės ir nebijoti jos pasiekti, nes pasiekus tobulybė vėl nustatys naujas aukštumas, nes "tobulybei ribų nėra". Va ši patarlė jau gamtiškesnė.
Cituoti:
Negi kam nors išeina išsiversti visiškai be plastmasinės taros ar kitokių daiktų..? Juos panaudojus geriau pasielgti ekologiškai - atiduoti perdirbti, jei jau neišeina gamtiškai - t.y. visai nenaudoti
Ne, bet judėkim į priekį, po truputį keiskime savo daiktus natūralesniais.
Cituoti:
Pirmąkart girdžiu, kad lietaus vandens nereik kaupti, juk sako, jis laistymui tinkamiausias. Ne visada jis toks jau nešvarus. Vis tiek net gamtišką daržą kai kada reik palaistyti, o vandentiekio vanduo tai tikrai didesnė blogybė
Šiais laikais lietus užterštas, rūgštus. Paminklosaugininkai užsiėmę galvas, nes tūkstančius metų išstovėję graikų statiniai nuo šiuolaikinio lietaus pradėjo sparčiai irti. Be to, lietaus vanduo dažnai imamas nuo šiferinių ar kitokių kenksmingų stogų, kurie dar ir netoli kelio ir nuolatos padengti visokiausių kenksmingų suodžių sluoksniu, gal net iš to paties kamino. Taip pat kaupiama senose bačkose ar plastmasėje, kuri vėlgi šį tą išskiria negero. Iš vamzdyno laistyti irgi negerai, nes tiek vamzdžiai prisideda prie nešvaros, tiek vandens perdirbimas - chloravimas, fluoravimas ir kt. Tačiau tai nereiškia, kad stogo vanduo nekenksmingas. Kenksmingi abu. O išeitis - naudoti prūdo ar šulinio vandenį. Arba lietaus vandenį apeinant kaupimo ir sandėliavimo įrenginius (t.y. lietus tiesiog tegul lyja ant augalų ir nestatom šiltnamio). Gamtinėje žemdirbystėje augalų nereikia laistyti, tai ir vandens kaupti nereikia. Laistome tik daigus ką tik persodintus, medžius, ridikėlius pavasarį sodinamus ar salotas, šiltlysves... Bet ir be viso šito galime gyventi. Arba link tokio gyvenimo artėti.