Fleitutė rašė:
skaitydama apie medelių sodinimą supratau, kad svarbiausia išguiti varpinius augalus iš daržo, kad nebūtų velėnos... Ir po dideliais medžiais velėna negerai, ar tik jauniems kenkia?
Įdomiausias variantas - medis-krūmas-medis-krūmas
Bet ar galima apsieiti be tų techninių krūmų ir susodinti, pvz., serbentus, avietes...? Vienam kampe panašiai auga, tai medžiams gerai, o krūmai nedera, erkutės kažkokios užpuolė, ar kas... Ar gali derėt ir tie, ir tie? Kokiu atstumu reiktų sodinti medžius nuo krūmų, kad abeji draugautų?
Jei stambesnes šakas geriau sukūrenti, tai tada gal bent pelenus žemei grąžinti?
Laimis Žmuida rašė:
Cituoti:
Darže į tokią lygiuotis nenorėčiau
O jei rimtai, tai skaitydama apie medelių sodinimą supratau, kad svarbiausia išguiti varpinius augalus iš daržo, kad nebūtų velėnos... Ir po dideliais medžiais velėna negerai, ar tik jauniems kenkia?
Didelis medis yra didelis organizmas ir jam jau pakenkti sunkiau, jis gali pakelti varpinės žolės poveikį. Bet jei pažiūrėti į mišką, tai ten ir dideli medžiai auga be varpinės žolės aplink jų šaknis. Todėl jei norim kuo gamtiškiau tai reikėtų daryti kaip miške.
Cituoti:
Įdomiausias variantas - medis-krūmas-medis-krūmas
Bet ar galima apsieiti be tų techninių krūmų ir susodinti, pvz., serbentus, avietes...?
Taip, galima ir valgomus, ir techninius. Tik valgomus paskui reikės persodinti kai medelis užaugs ir mes šešėlį, o techninius krūmus tiesiog išpjauni ar jie patys numiršta ir negaila, o valgomų kai kuriems žmonėms gaila, tai jie renkasi šalia sodinti techninius krūmus. O funkciją atlieka tą pačią tiek techniniai, tiek valgomi - naikina žolę, purena dirvožemį, balansuoja pH, stabdo vėją, meta šešėlį ant žemės, sulaiko šilumą ir drėgmę arba sulaiko šaltį ir kt.
Cituoti:
Vienam kampe panašiai auga, tai medžiams gerai, o krūmai nedera, erkutės kažkokios užpuolė, ar kas... Ar gali derėt ir tie, ir tie? Kokiu atstumu reiktų sodinti medžius nuo krūmų, kad abeji draugautų?
Problema, kad pas mus nei krūmai natūralūs, nei medeliai. Todėl gaunasi, kad vieni su kitais negali laimingai augti. Dar viena problema, kad žmogui labai reikia kuo didesnio derlingumo, o ne kokybės. Šviesoje beveik visos daržovės ir vaismedžiai, vaiskrūmiai derės geriau. Ypač žmonių išmutantinti. Naminės obelys net pasisėja varpinėse pievose, o miškinė nepasisėja. Mūsų augalai taip sukultūrinti, kad net kai kurie negali augti gamtinėse sąlygose, todėl reikia pačiam protauti ir bandyti atrasti viduriuką tarp kuo daugiau gamtos ir kuo geriau kultūriniam augalui. Ir bandyti pereiti prie tų krūmų, kurie auga po medžiais, kurie natūralūs ir mažiau sukultūrinti. Atstumų nėra, reikia kiekvienoje situacijoje tam tikrus atstumus sugalvoti pačiam. Pagal situaciją. Nes ir medžiai ne vienodo dydžio, ir krūmai, ir šviesos poreikis nevienodas, ir dirvožemis, reljefas ir t.t. Bet preliminarius atstumus galima sužinoti apsilankius gamtoje. Tiesiog pavaikštinėti ir pažiūrėti kokiais atstumais auga medžiai ir kokiais krūmai po jais. O paskui bandyti pritaikyti tuos dalykus pas save sklype.
Cituoti:
Jei stambesnes šakas geriau sukūrenti, tai tada gal bent pelenus žemei grąžinti?
Taip, viską reikia gražinti žemei. Pelenus irgi. Tik ne dideliais kiekiais, papudruojant šiek tiek. Ir geriau tai tiks medeliams ir krūmeliams, o ne daržui. Nors kartais ir daržui trūksta mikroelementų ar makroelementų, kurie iš dirvos išnešti ir pelenais galima juos sugražinti. Bet pelenai stiprus dalykas ir nereikėtų persistengti su jais.
Cituoti:
Žinau, kad reikia stengtis viską daryti kaip gamtoj, bet juk žmogus, kad ir gamtiškai, bando prisitaikyt prie savo poreikių, ir žolytę šienauja, nors gamtoj nešienaujama, tai įdomu, ar gamtinėj žemdirbystėj medžiai genimi, kad pernelyg tankios šakos neužstotų šviesos vaisiams? O nugenėjus - kaip ir galima būtų tom šakom medžius pamulčiuoti, tik nekrausi juk krūvos po medžiais, kažin kada susivalgys, reiktų kažkaip smulkint, bet kirvuku - labai jau daug darbo atrodo
Štai čia išvardinta kas nėra gamtinė žemdirbystė ir ko nereikėtų daryti. Genėjimas yra vienas iš išvardintų atvejų:
viewtopic.php?f=7&t=42Ne visi žmonės šienauja žolytę. Yra daug tautų, kurios gyvena iš gamtos, o žolytės nešienauja. Žolytės šienavimas atsirado neseniai, kai buvo išrastas metalas. Iki tol niekas žolės nešienavo. Ir gyveno žmonės tūkstančius metų nepjaudami žolės. Tai negali sakyt, kad žmogus turi poreikį šienauti. Reikėtų sakyti dabartinis žmogus, modernus žmogus negali nešienauti. O gamtinėje žemdirbystėje bandome keisti savo gyvenimo būdą, išmokti naujo gyvenimo būdo, kur nereikia šienauti, genėti, skiepyti, arti, tręšti, laistyti, pirkti sėklų ar įrankių, eikvoti kuro ir be reikalo dirbti.
Gamtoje medžiai auga ir jų niekas negeni ir vaisius jie duoda. Ir obelys, ir kriaušės. Iš esmės jų genėti nereikia. Nes jos auga pagal gamtos dėsnius ir vandens bei mitybinės energijos teka šakomis natūraliomis vagomis. O jei žmogus paskiepyja medelį, išveda negamtišką veislę ar pradeda genėti, tada visi syvai pradeda tekėti nebe natūraliai. Masanobu Fukuoka sakė, kad jei nors vieną šakelę, nors vieną pumpurą nulauži, tai medelis auga nebe natūraliai ir teks jį visados prižiūrėti. Tai štai ir reikia rinktis - ar turėti obelį, kuri sveika ir dera tris šimtus metų be priežiūros ar sodinti skiepytą obelį, kuri derės trisdešimt metų ir dar kas keletą metų reikės genėti pačiam ar kviestis specialistus ir duoti jiems pinigų. Gamtinėje žemdirbystėje bandom atrasti būdus, kad nereikėtų genėti, bet pilvas būtų toks pat sotus.
Jeigu susidaro negyvų šakų, tai jų irgi nereikėtų naikinti ar naudoti mulčiui. Apie medienos panaudojimo strategiją rašoma čia:
viewtopic.php?f=8&t=181&p=3277&hilit=strategija+mediena#p3277Natūraliame miške trečdalis medžių yra gulsti, t.y. nuvirtę. Negyvos medienos yra daug ir ją gamta ne iš karto paguldo. Keletą metų nudžiūvęs medis stovi ir būna maistu kirmėlytėms ir vabzdžiams, drugelių namai, kirmėlyčių ieško geniai, bukučiai, lipučiai ir kiti paukštukai. Jei nepaliksime negyvos medienos, nebus kirmėlyčių, nebus paukštukų. Štai prie ko priveda medelių genėjimo ar prašviesinimo ritualas. Jis kenkia įvairovei. Nėra įvairovės, tada turime medelių ligas ir dar daugiau nudžiūvusių šakų, kurias vėlgi tvarkome, deginame. Įsisukame į nesibaigiantį uždarą ratą. O gamtoje vyksta priešingas procesas.
Kad šakų krūvos nepadarysi prie medelio, nes tai neva trukdys prieiti prie medelio ir susirinkti obuolius nesutinku. Sukrauk krūvą po medeliu ir devyniasdešimt procentų lajos bus laisva - galėsi prieiti. Jei ne viena obelis, o keletas, tai krauni krūvą tarp jų. Jos šaknimis visos pasiekia krūvoje susidariusias maisto medžiagas, o prieiti gali visur kitur kur nėra krūvos. Krūva neužima visos lajos. Be to, krūva yra ne tik maistas mikroorganizmams, bet ir būstas ežiukams ar kitai faunai. Vėlgi ilginame mitybines grandines, reiškia - stabilizuojame ekosistemą, kuri saugos mūsų medelius nuo ligų. Geriausia palikti kaip miške - nieko nedaryti, šakos tegu mėtosi kur joms papuola, bet jei modernus žmogus to negali, tai mažiausią žalą padarys, jei sukraus jam besimaišančias šakas į krūvas prie medelių. Jei ir to negali, na, tai tada galima susmulkinti šakas ir naudoti kaip mulčią medeliams. Čia jau prastesnis užsiėmimas, labiau kenkiantis gamtai, bet vis geriau nei sudeginti šakas. Kiekvienas savame lygyje, tačiau reikėtų bent orientuotis gamtos link.